Prie prekybos centro plyšavo daržo žolelių pardavėja ir nuo alaus įraudęs žmogėnas. Ginčo objektas iki skausmo banalus: politika. Todėl niekas ir nebekreipė į aktyviuosius piliečius jokio dėmesio. Karštis kuria kitas aktualijas.

Deformuoja bėgius, minkština asfaltą, gadina kondicionierius, pavojingai didina elektros apkrovas.

Karštis slopina darbingumą, mąstymą, kūrybą.

Todėl ir lekia tautiečiai lyg akis išdegę įvairiausiomis transporto priemonėmis prie vandens ir kitokių skysčių: kūnui ir skrandžiui.

Visa Lietuva per karščius suguža prie jūros, ežerų ir upių, o politinio elito nuodėmės bent laikinai prisimiršta. Geras metas valdžiažmogiams. Lyg būtų komandiruotėje kur nors Londone, Gvatemaloje, Gvinėjoje. Arba Marse.

Visur dabar smagu. Net ir bankrutuojančioje Graikijoje.

Smagu, kai šilta, ir Lietuvoje. Tačiau Turkijos, Ispanijos ar tos pačios Graikijos pliažuose poilsiautojams sukurtos visos sąlygos komfortabiliai leisti laiką. Mūsų pajūryje infrastruktūra – minimali. Išlipęs krantan po maudynių net nesvajok nusiplauti gėlu vandeniu druskuotą kūną. Tik Melnragėje už kopų yra dušas. Smiltynėje vanduo visad švaresnis, tačiau šiame paplūdimyje daugiau ir teršiančių. Poilsiautojams siūloma gamtinius reikalus atlikti dvokiančiuose lauko tualetuose, kurių duobėse lindi visokie išsigimėliai, apsikarstę filmavimo kameromis. Todėl tautiečiai tuštinasi jūroje. O tie, kurie užspaudę nosis lenda į tokias išvietes, paskui turi progą pabendrauti su parlamentarais, besivaikančiais tualetų operatorius po Smiltynės pušynus.

Daug plakama liežuviais apie turizmo perspektyvas šalyje. Norima uždirbti milijardus šalies biudžetui iš poilsio industrijos. Tačiau niekaip nesugebama pasirūpinti nors pačiais paprasčiausiais patogumais pajūryje. Mūsų aplinkosaugininkai geriau leis prišlapinti dar vieną jūrą, nei pakišti po smėliu kanalizacijos vamzdį.

Kliūva kai kam ir nuogaliai. Bet užuot aršiai piktinusis ir ieškojus sankcijų, gal neprošal būtų nudistų zonas kurti – suvažiuotų rafinuotų ekshibicionistų iš valstybių kaimynių ir krūvas eurų paliktų. Nevalia – sugrius, sutrupės, sužlugs mūsų tautos moralė ir šimtamečiai papročiai. Tegul geriau plikakrūtės moteriškės dėl vietos ant smėlio prieš saulę tradiciškai kapojasi.

Vasaros tvankuma visus varo iš proto. Bet vietoj dejonių vertėtų prisiminti lapkritį, kai per ištisas savaites atrodė, kad neišaušta, ir kiekvienas saulės spindulys buvo atgaiva sielai.

Liepa kompensuoja lapkritį su kaupu. Kad taip Vyriausybė kompensuotų pensijas labiausiai pažemintiems ir nuskriaustiems tautiečiams ar praradimus dėl nepamatuotų reformų verslininkams ir bedarbiams. Tačiau tokia galimybė – gryna utopija. Tik gamtoje yra pusiausvyra. Politikoje svarstyklių lėkštė dažniausiai krypsta ne paprastų rinkėjų naudai.

Tad jiems ir telieka tik mitinguoti vieniems prieš kitus, įrodinėjant savas tiesas, kurios valdžiai absoliučiai nerūpi. Nuo kalbų parduotuvėse, kiemuose, laiptinėse ar prie šilto alaus buteliais nukrauto stalo niekas nesikeičia.

Vakar pagaliau dangus teikėsi šiek tiek lietaus pakrapyti.

Smegeninės mažiau dulkės. Ir pensininkų daržai gal nebesudegs.