Kai kritikų nebereikia: stalinistinės tendencijos

Vyriausi Lietuvos žmonės dar gali atsiminti XX a. penktąjį ir šeštąjį dešimtmečius – stalinizmo epochą. Tai buvo laikai, kai būti rašytoju reiškė pavojų gyvybei: už nelojalų komunistinei sistemai tekstą ar knygą kūrėjai buvo persekiojami, kalinami ir žudomi.

Apie literatūros laisvę ir patį rašytinį meną kaip laisvės galimybę, atrodė, buvo galima pamiršti ilgam. Vėliau, Sovietijos gyventojams vis labiau prisitaikant prie represinio režimo, ideologinis spaudimas atlėgo, kol išsivadavome ir dabar, regis, kiekvienas gali rašyti, ką tik nori, ir leisti knygas.

Šis istorinis eksursas yra reikalingas kaip kontekstas, norint suprasti šių dienų literatūrinį skandalą mūsų šalyje – romanistės Kristinos Sabaliauskaitės romano "Petro imperatorė" neįtraukimą į "Metų knygų" penketuką ir visas peripetijas, kurios lydi garbingos komisijos sprendimą.

Kai kurie naivesni literatūrologai socialiniame tinkle viešai džiūgauja, kad jau labai seniai lietuvių literatūros kritika nebuvo sulaukusi tokio dėmesio, koks jai yra skiriamas šiandienos žiniasklaidoje, radijuje, televizijoje ir socialiniuose tinkluose.

Ankstesniais metais būdavo įprasta, kad literatūros mokslininkų vertinimus, renkant geriausias metų knygas, ir oficialios valdžios institucijos, ir leidėjai, ir skaitytojai sutikdavo pagarbiai ir jų nekvestionuodavo. Aišku, vidinių komisijos diskusijų būta visuomet, tačiau turbūt dar niekad po nepriklausomybės atgavimo, kaip šiemet, nebuvo taip viešai niekinama profesinė kompetencija ir ekspertinis žinojimas.

Tiesą sakant, tai nestebina, nes žodis "ekspertas" mūsų kalboje jau seniai prarado savąją reikšmę ir tėra tuščias garsų skambesys. Apie mūsų žodyno išblukimus dar prieš dešimtmetį yra rašęs ne vienas mokslininkas ir publicistas. "Literatūrinio skandalo" šviesoje viešas ekspertinio žinojimo niekinimas jokiu būdu nepanaikina geriausias knygas renkančios komisijos žinių ir išmanymo.

Bet kokią komunikaciją garbinanti viešoji erdvė šiais laikais dėl žiniasklaidos priemonių vidinės politikos dažnai yra linkusi taikyti spaudimą vienam ar kitam asmeniui ar grupei. Įvairios valdžios institucijos ne taip seniai įtvirtino taisyklę: viską darome puikiai, tačiau nepakankamai komunikuojame.

Tiesa rodo, kad iš tiesų už tos visuotinės komunikacijos neretai slypi abejotini ar net nusikalstami sprendimai. K. Sabaliauskaitės romano vertinimo atveju, ekspertų komisija, tenka apgailestauti, pasidavė žiniasklaidos spaudimui komunikuoti – teisintis dėl savo sprendimų.

Tai byloja apie du bendresnius tikrovės aspektus: tai, kad visuomeniniu vadinamam transliuotojui ir jo produkcijai specifinis literatūros išmanymas yra beveik nereikalingas, ir tai, kad ekspertas šių dienų Lietuvoje yra lyg ujamas gyvūnas, kurį reikia atriboti nuo viešumo ir nuolat abejoti jo kompetencija. Apie pagarbą ir kitus neregėtus negirdėtus dalykus galima tiesiog pamiršti.

Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Tačiau to negana. Lietuvos leidėjų asociacija praėjusią savaitę išplatino pareiškimą, kuriame ragina ekspertų komisiją dirbti skaidriai ir viešai. Toks, iš pažiūros, nekaltas ir standartinis reikalavimas iš tiesų reiškia tai, kad nuo šiol literatūros kritikas ir jo nuomonė bus kontroliuojama, lyg vykdant viešuosius pirkimus ar kokį kitą valdininko darbo vertą uždavinį.

Lietuvos leidėjų asociacija netiesiogiai mums teigia, kad literatūros kritiku būti bus pavojinga – kaip stalinistinėje epochoje rašytojus persekiojo represinių struktūrų darbuotojai, taip nūdien literatūros kritikus kontroliuos leidėjai, remdamiesi šventais skaidrumo ir viešumo reikalavimais. Tie, kuriems knygos yra verslas, pamiršo ir turbūt jau niekad neprisimins, kad literatūra yra ir abejonės, subjektyvumo, individualumo erdvė, kuri tiesiog nepasiduoda vadybos ar viešojo administravimo taisyklėms ir reikalavimams.

Ir, pagaliau, dar vienas Lietuvos leidėjų asociacijos signalas visuomenei – skaitytojai turbūt geriau išmano literatūrą, nei dešimtmečius studijavę mokslo daktarai, profesoriai. Minėtos asociacijos pranešime netiesiogiai teigiama, kad literatūros kritikas turėtų orientuotis į skaitytojus, jų lūkesčius ir pagal tai rinkti metų knygas. Tačiau tai, kad patys skaitytojai turėtų lygiuotis į kritikus, pamiršti yra naudinga. Juk literatūrą išmanantys žmonės gali pasiūlyti specifinių skaitinių, kurie nebus perkami masiškai, todėl ekspertinį žinojimą pripažįstanti pozicija reikštų ir verslo savižudybę. Kai galvojama, kad skaitytojas visada teisus, literatūra tampa daiktais ir paslaugomis.

Ar esant tokiai padėčiai geriausia ekspertų pozicija būtų atsitraukti ir visai neberinkti geriausių knygų? Atsakymas į šį klausimą slypi komentaro pradžioje pateiktos reminiscencijos analizėje: ankstyvuoju sovietmečiu į oficialiąją literatūrą eita tik kolaboruoti (vedant paralelę su šiandiena, tai reikštų užsakomąjį ekspertavimą), o pogrindyje sklandė ne vienos dešimties autorių rezistencinė kūryba (jos atitikmuo būtų žūtbūtinis eksperto bandymas išlaikyti nepriklausomą ir individualią savo nuomonę).

Kai dėl priešinimosi masinei tamsybei reikalaujama teisintis, reikėtų tiesiog tylėti, nekomunikuoti, nes literatūra, noriu tikėti, dar yra ne valdininkų ar biznierių pagal savo išmanymą tvarkoma gyvenimo sritis. Ir literatūros kritikų sprendimai tikrai nėra nei ką nors garbstantys, nei šalinantys iš dėmesio lauko – tai tie, kurie vis dar arba jau ir dabar veikia pagal sovietinį mąstymą, linkę literatūros kritikai priskirti represyvaus teisėjo vaidmenį, kuris iš tiesų tėra nepretenzingas mokslinis žinojimas, ne brukamas, o tik siūlomas. Bet, žinoma, tie, kurie kasdien mus maitina informaciniu srautu, šio niuansuoto skirtumo tiesiog nesuvokia arba suprasdami ignoruoja.

Nepaisant visų piniginių ir simbolinės valdžios įtakų, literatūros kritika šiandien jau yra ne stalinistinės galios, o gilaus žinojimo darbas, kurio kelios dešimtys mokslininkų, kad ir kaip stalinizmo epochą primenančiais svertais spaustų televizija ar valdžia, dar nemetė. Gyvenant gandų lygmens informaciniame lauke, toks darbas reikalingas tikrai ne milijonams Lietuvos knygynų ir mugių lankytojų.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Autorius

Autorius portretas
Šitas tekstas - ne iš "cecho" pozicijų. Tuo jis ir skiriasi nuo anoniminių pletkų apie personalijas. O globėjiškas filologinės tetulės tonas, atsiprašau, pykina... Demokratija literatūros lauke - tai savipgalbos lektūros totalitarizmas. Manau, jei taip ir toliau, greitai rinksime jau ir "naudingų patarimų" knygų penketukus, kol jie galutinai nustums kitus skaitinius.

E.

E. portretas
Na, Stalino laikais trijulė nuspręsdavo likimą žmogaus, tautos ar tautinės mažumos, dabar trijulė nusprendė, ką žmonės turi išrinkti. Kai partinė (ar specialistų) mažuma primeta daugumai, o dauguma neturi teisės kritikuoti ar pareikšti savo nuomonės, yra totalitarizmas. Kai dauguma gali ir turi teisę kritikuoti primestas taisykles, tai demokratija. Keista, kai savo dideliu intelektualu laikantis žmogus neskiria tokių elementarių dalykų ir vertybes apverčia aukštyn kojom.

iš kritikų barikadų pusės

iš kritikų barikadų pusės portretas
Ramūnai, nustebino Tavo straipsnis. Pats esi su Mitaite susidūręs, žinai, kad šiuolaikinės literatūros suopračiu ana nepasižymi, strigusi kažkur brežniaviniame laikotarpyje prieš keturiasdešimt metų. Dar ir su savo 'komisiniais' argumentais 'nepatiko', 'gajus antirusiškumas' šovė į kojas visiems mums, apie literatūrą besistengiantiems kalbėti truputį aukštesniu lygmeniu. Žmonės - ir ne vien namų šeimininkės kaip kažkas rašė čia ganėtinai arogantiškai ir mizoginiškai - o skaitantys ir šiaip jau nekvaili žmonės situacija piktinasi ir juokiasi, o man - žandai raudonuoja. Žala cechui padaryta didžiulė. Ir taip sunku buvo gauti finansavimą kultūros kritikai, dabar bus dar sunkiau. Juolab, kad KS knyga lyginant su keliomis kitomis atrinktomis akivaizdžiai grafomaniškomis pozicijomis - tai dar šedevras. Galėjo traukt, leist tautai balsuot - beje, dar neaišku kaip būt nubalsavę. O dabar pasielgė kaip stalinistai, ištremdami vieną ryškiausių metų kandidatų.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Pavogtas kokteilio receptas
    Pavogtas kokteilio receptas

    Kas galėjo pagalvoti, jog Trečiajam reichui ir Sovietų Sąjungai taikiai užpuolus ir draugiškai pasidalijus fašistinę (anot "Pravdos") Lenkiją, visoje Europoje sudundėję kovos būgnai staiga nutils? ...

    9
  • Didžioji Britanija pasiges Europos, bet jau per vėlai
    Didžioji Britanija pasiges Europos, bet jau per vėlai

    2016-ųjų birželį argumentavau, kad „Brexitas“ nėra neišvengiamas. Žmonės nubalsavo, bet demokratija yra procesas, o ne įvykis. Žinant, kad bet koks įsivaizduojamas susitarimas būtų blogesnis negu dabartiniai ryšiai, kuriuo...

    6
  • Nekalėdinė pasaka
    Nekalėdinė pasaka

    Seime paskelbtos paliaubos. Kryžminės ugnies nutraukimas dėl 2020-ųjų biudžeto dalybų galios iki kito antradienio. ...

    15
  • Žudikui tik pagrūmojo pirštu
    Žudikui tik pagrūmojo pirštu

    Paskelbdama Rusijai draudimą ketverius metus dalyvauti tarptautinėse sporto varžybose Pasaulio antidopingo agentūra (WADA) baigė pirmąją dalį istorijos apie aukščiausiojo lygio machinacijas klastojant rusų atletų laboratorinius duomenis. WADA...

    2
  • Dvigubiems standartams kovoje su terorizmu – ne
    Dvigubiems standartams kovoje su terorizmu – ne

    Jau kurį laiką keli Vakarų politikai ir nesąžiningos žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „New York Times“, kelia taip vadinamą profesinio mokymo ir ruošimo Sindziange problemą. Tam, kad paneigtų reikšmingus laimėjimus vald...

    3
  • Kokio strateginio valdymo reikia Lietuvoje?
    Kokio strateginio valdymo reikia Lietuvoje?

    Gruodžio 4 dieną Vyriausybė pritarė Strateginio valdymo įstatymo projektui ir pateikė jį svarstyti Seimui. Tai nėra pirmoji S. Skvernelio Vyriausybės iniciatyva strateginio valdymo srityje. Pavyzdžiui, 2017 metais įvedus „pokyčių krep&scaron...

  • Etika yra „jerunda“
    Etika yra „jerunda“

    Žaliausias Lietuvos valstietis Ramūnas Karbauskis, save pasiskyręs savo sukurto Seimo Kultūros komiteto pirmininku, teikė gražios vilties. Kad ko ko, o kultūros mūsų šalyje turėsime tiek, jog net patiems bus per daug. Ją net eksportuosime į ...

    3
  • Būstas, kuriame gyveni, negali būti apmokestintas – tai moralinis motyvas, ne ekonominis
    Būstas, kuriame gyveni, negali būti apmokestintas – tai moralinis motyvas, ne ekonominis

    Paskubomis Vyriausybės ir Seimo dauguma siūlo naujus mokesčius, bandant iš vienų atimti ir kitiems pridėti, nors pabaigoje visi mokėsime daugiau. ...

    8
  • Tyrimas: šiemet lietuvių Kalėdos bus ir turtingesnės, ir išmanesnės
    Tyrimas: šiemet lietuvių Kalėdos bus ir turtingesnės, ir išmanesnės

    Šių metų Kalėdoms gyventojai žada išleisti daugiau nei ankstesniais metais. „Swedbank“ Finansų instituto užsakymu atlikta gyventojų apklausa rodo, kad nuo 2016-ųjų metų du kartus iki 20 proc. padaugėjo gyventojų, kurie vie...

    2
  • 2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams
    2020-ieji – kuklesni, bet neprasti metai investuotojams

    Šiemet investuotojai akcijų rinkose galėjo džiaugtis dviženkle grąža. Kritus palūkanų normoms, kilo obligacijų kainos. Nors pastaruoju metu rinkose buvo stebima nemažai gerų ženklų, lėtas augimas, pinigų politikos aktualijos ir išl...

Daugiau straipsnių