Minėtosios diskusijos metu dar kartą įsitikinau, kaip skirtingai vyrai ir moterys mato pasaulį. Dėl to iš moteriškos pusės juntu pareigą pasakyti: "Mieli vaikinai, dėl komplimentų nieko iš esmės blogo nėra. Bėda ta, kad juos pasakę neretai kažko laukiate mainais. O nesulaukę kartais imate elgtis šlykščiai."

Turbūt didžioji dalis moterų atmintyje atkapstytų panašią istoriją. Diena niekuo neišskirtinė, kol gatvėje, prekybos centre ar kokioje pasilinksminimo vietoje prie tavęs prieina nepažįstamas vyras. Užkalbina, ir jau maždaug trečias jo ištartas sakinys: "Jūs labai simpatiška." Padėkoji, o tada iškart seka koks nors pasiūlymas – nueiti kavos, apsikeisti telefono numeriais, pavakarieniauti. Viskas nuostabu, jei į tą pasiūlymą norisi atsakyti džiaugsmingu "taip!" Bet jei dėl kokių nors priežasčių su tuo žmogumi daugiau matytis nenori, rizika, kad diena tuoj smarkiai subjurs, išauga.

Yra nemažas procentas vaikinų ir vyrų, kuriuos atstūmimas, net mandagus bei subtilus, veikia kaip koks sprogstamasis mišinys.

Yra nemažas procentas vaikinų ir vyrų, kuriuos atstūmimas, net mandagus bei subtilus, veikia kaip koks sprogstamasis mišinys. Tada prasideda neprognozuojami dalykai. Gali išgirsti, kad esi susireikšminusi kalė. Tau gali pasakyti, kad veltui tikiesi, jog rasi kažką geresnio už jį. Kad apskritai esi baidyklė, o jis ir šiaip niekur su tavim neitų. Vieną mano pažįstamą toks "žavusis princas" yra apspjovęs. Žinau istoriją, kaip naktiniame klube komplimentus bėręs vyrukas, nesulaukęs norimo rezultato, vožė merginai galvon kumščiu. Nebloga nekalto pokalbio atomazga, ar ne? Ir jau net nekalbu apie rašinėtojus feisbuke, nes sėdėjimas kažkur prie kompiuterio ekrano drąsos prideda ir droviausiems. Neatrašai pirmąkart matomam vyrukui į jo žinutę, kad esi "sexy mažytė", lauk rimtesnių "komplimentų". Ne smūgis iš kojos į galvą, bet vis vien nemalonu.

O kitas dalykas, kad labai dažnai, norėdama panašias rizikas sumažinti iki minimumo, esi priversta teisintis ar net meluoti. Nes kai atsakai vyrui, kad nenori eiti su juo į pasimatymą, jis beveik visuomet paklaus: "O kodėl?" Paprastai nemandagi, užtat nuoširdi tiesa skambėtų panašiai į "jūs man nesimpatiškas" ar "neieškau naujų pažinčių". Bet patirtis rodo, kad vienintelis efektyvus atsakymas: "Turiu vyrą." Nors net ir tokiu atveju atsiranda gudruolių, kurie ima įkalbinėti, kad vyrui juk žinoti nebūtina, o "mes tiktai draugiškai atsigersime kavos". Todėl dar labiau tinka: "Turiu vyrą ir laukiuosi, dėl to ir kofeino nevartoju." Suprantama, tokių įkyruolių pasitaiko ne kasdien, bet būtent dėl jų neretai išgirdus "jūs graži", užuot nudžiugus ir pasiglosčius savivertę, mintyse susikeiki rusiškai. Nes ką tik papuolei į situaciją, kurioje turi suktis ne prasčiau už penkiaženklę sumą per mėnesį uždirbantį diplomatą. O tai daryti ne visuomet lengva. Nes net ir gražiausios moterys kartais skuba, būna pavargusios ar tiesiog neturi nuotaikos kalbėtis.

Kyla natūralus klausimas, tai kaip tuomet reikėtų elgtis? Graužtis, kad neužkalbinai merginos, su kuria gal būtumėte žilus plaukus juokdamiesi skaičiavę – ne koks variantas. Dėl nedidelio procento chamų pasidaryti politkorektiškiems iki kaulų smegenų – irgi. Turbūt gera pradžia būtų nebevertinti moters atsisakymo drauge atsigerti arbatos kaip asmeninio įžeidimo. Nusišypsoti, palinkėti geros dienos ir suprasti: jei nepasisekė šiandien, gal pasiseks rytoj. Su kita. Bet ne toliau kaulyti dėmesio it vaikui saldainio. Nes juk ir patys norite, kad telefono numerį mergina duotų ne iš baimės ir ne iš gailesčio. Kad skambučio lauktų su maloniu nekantrumu. O ne įsivestų jus kaip "Psichinis nekelti". Juk norite, net jei matotės paskutinįkart, kad prisimintų jus kaip tą malonų vyriškį, o ne nuotaiką sugadinusį tipą. Ir kad kitą kartą, pamačiusi besiartinantį bet kokį vyrų giminės atstovą, nesigūžtum iš baimės, net jei jo intensijos – pačios gražiausios.