„Juodajame sode“ skleidžiasi juodos gėlės

Kam rūpintis sritimi, kurios pavadinimą vos galite ištarti? Juo toliau esi nuo Kaukazo, juo didesnį nuobodulį ir painiavą kelia karas dėl Kalnų Karabacho. Kas teisus? Kas pradėjo? Kodėl tai svarbu?

Atsakyti į pirmuosius du klausimus sunku. Tiek armėnai, tiek azerbaidžaniečiai turi gerą istorinį pagrindą reikšti teises į šį vaizdingą kalnuotą regioną, kurio pavadinimas reiškia „Juodųjų kalnų sodas“. Kalnų Karabachas de jure yra Azerbaidžano dalis, bet nuo 1994 m. jis de facto buvo armėnų valdoma „Arcacho respublika“ – darinys, nesulaukęs tarptautinio pripažinimo. Nė vienos pusės teiginiai nėra teisingi. Abi jos dažnai klysdavo, elgdamosi neprotingai ir provokuojamai – būtent dėl to ir kilo naujausias karas.

Paaiškinti, kodėl tai svarbu, yra lengviau. Konfliktas įtraukė tris dideles valstybes: Turkiją, remiančią Azerbaidžaną; Rusiją, palaikančią draugiškus ryšius su abiem kariaujančiomis pusėmis, ir Iraną, kuris yra jų kaimynas. Jį atidžiai stebi Europos Sąjunga (nesėkmingai mėginusi tarpininkauti, kad būtų atkurta taika) ir Jungtinės Valstijos (iš vienos pusės stumiamos įtakingos armėnų diasporos, iš kitos – naftos ir dujų interesų Azerbaidžane).

Vienas nerimą keliantis dalykas – kad kautynės gali eskaluotis ir rimtai įtraukti kurią nors iš pašalinių valstybių. Dar svarbiau, kad šis karas žymi Vakarų įtakos regione pabaigą. Rusija nori pakartoti Sirijoje pasiektą diplomatinę sėkmę ir kuklų karinį įsitraukimą paversti strategine pergale. Vienas iš jos elementų būtų rusų taikdariai regione, o kitas – taikos procesas „Astana 2“, įtraukiantis Iraną ir Turkiją, bet atribojantis ES ir JAV.

Šis karas yra palankus Rusijai ir kitais atžvilgiais. Kad ir kas pralaimėtų, jiems reikės Kremliaus apsaugos. Kad ir kas laimėtų, jie bus dėkingi. Rusija parduoda ginklus Azerbaidžanui, bet taip pat išlaiko karinę bazę Armėnijoje (ir taip pat parduoda jai ginklus). Abi šalys nepatenkintos savo ryšiais su Rusija, bet nė viena neturi alternatyvos. Priėjimo prie jūros neturinti Armėnija bijo Turkijos. Azerbaidžanas žino negalįs visokeriopai kliautis Recepu Tayyipu Erdoganu.

Labiausiai pralaimi Vakarai. Jie netenka įtakos Juodojoje jūroje, Kaukaze ir Vidurio Azijoje – regionuose, kur vos prieš 15 metų Vakarai atrodė tampantys kelrode žvaigžde, statydami vamzdynus, lavindami elito narius, skatindami vystytis pilietinę visuomenę ir kurdami naujas saugumo struktūras.

Turkija, didžiausia NATO narė šiame regione, kelia problemų, o sprendinių neatneša. Kinijos didėjanti galia yra itin svarbi žvelgiant iš ilgalaikės geostrateginės perspektyvos. Tačiau kol kas Rusija ir vėl vadovauja savo buvusioje imperijoje. Paskutinis Vakarų įtakos bastionas yra Sakartvelas, bet jame demokratija silpnėja, o ekonomika apimta sumaišties. Rusija galėtų pareikalauti koridoriaus per Sakartvelą, kad suteiktų Armėnijai pagalbą (karinę arba „humanitarinę“). Jeigu priešintųsi šiam reikalavimui, Tbilisio valdžia sulauktų tik menkos išorinės paramos; jeigu nusileistų arba turėtų susitaikyti su įvykusiu faktu – būtų dar labiau pabrėžtas jos pažeidžiamumas ir izoliacija.

Ne mažesnė negu Vakarų apatija yra Armėnijos arogancija. Naujoji reformoms palanki valdžia Jerevane tęsė savo kleptokratinių pirmtakų politiką nieko neveikti ir nesiėmė jokių rimtų pastangų derėtis su Azerbaidžanu. Armėnai manė, jog juo ilgiau kontroliuos Kalnų Karabachą, juo didesnė tikimybė, kad pasaulis susitaikys su šios teritorijos užgrobimu. Tai nesuveikė. „Arcachas“ yra didelės gyventojų dalies netekusi marionetinė valstybėlė, visiškai priklausoma nuo Armėnijos bei jos turtingos išeivijos ekonominės ir karinės paramos. Žmogiškoji kaina – milžiniška. Šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių, prieš 25 metus pabėgusių į Azerbaidžaną nuo armėnų valdymo, tebegyvena vargingai. Dėl visų šių priežasčių politinė atmosfera išlieka itin kaitri.

Kariniu požiūriu Armėnija tegali gintis. Ji neįstengs laimėti lemiamos pergalės prieš Azerbaidžaną – daug didesnę ir turtingesnę šalį. Armėnų geriausia viltis – diplomatinė parama iš išorės.

Tačiau tai vargu ar išsipildys. Susiskaldžiusiems ir kitur dėmesį sutelkusiems Vakarams sunku įkvėpti entuziazmo net ir opozicijai Baltarusijoje, kuri yra daug įtikinamesnė kandidatė sulaukti paramos. Prieš 20 metų Europos saugumas Vašingtone buvo „karšta tema“, sulaukdavusi plataus abiejų pagrindinių partijų palaikymo. Dabartinė administracija laiko ES priešininke, o sąjungininkes Europoje – nedėkingomis arba neatsargiomis. Bideno administracija šią padėtį galėtų mėginti taisyti, bet ne artimiausiu laiku ir ne užtikrintai.

Rusija nedemonizuos Azerbaidžano, paskelbdama jį agresoriumi arba naujo armėnų genocido vykdytoja. Ji siekia geresnių ryšių su Baku režimu dėl komercinių (tranzito, naftos, dujų) ir geostrateginių priežasčių. Rusijos elitas susiskaldęs: draugauti su Azerbaidžanu gali būti pelninga. Vėliausių kautynių 2016 metais pamoka yra aiški – Armėnija nesulaukė jokios naudingos paramos iš Rusijos, Kremliaus vadovaujamos Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijos, Europos Sąjungos arba Nepriklausomų Valstybių Sąjungos.

Jeigu Azerbaidžanas iki susitariant dėl paliaubų susigrąžins bent dalį teritorijos, Baku vadovybė iš dėkingumo suartės su Maskva. Rusija galėjo paremti Armėniją, bet to nepadarė. Jeigu kautynės greitai pasieks aklavietę arba padėtis taps blogesnė negu anksčiau, Azerbaidžanas pasimokys, kad kliautis Turkija buvo klaida. Tai irgi paskatins suartėjimą su Rusija.

Iranas irgi stebi šį konfliktą įdėmiai ir entuziastingai. Bet kokia baigtis, pabrėžianti jo įtaką regione, padės atšipinti JAV sankcijų ašmenis. Turkija atrodo nervingesnė. Ji turi palaikyti Azerbaidžaną dėl abiejų šalių gilių kalbinių ir etninių ryšių. Tačiau prezidentas Erdoganas turi spręsti daugybę kitų reikalų, įskaitant karus Sirijoje ir Libijoje bei aštrią konfrontaciją su Graikija. Jis nenori naujos nesantaikos su Rusija. Turkija įsikištų, kad neleistų Azerbaidžanui pralaimėti, bet skatins savo mažesnįjį sąjungininką pasitenkinti kuklia pergale.

Sprendimai, kurie kadaise būdavo priimami Vašingtone, Londone, Berlyne ir Briuselyje, bent jau iš pažiūros atrodydavę kaip daugiašalė, taisyklėmis pagrįsta sistema, dabar priimami Maskvoje, Ankaroje ir Teherane, remiantis negailestinga jėgos politika. Visa tai padeda plėtoti Vladimiro Putino „Naujosios Jaltos“ pasaulio viziją, kai galingosios valstybės viską nusprendžia, o mažosios būna priverstos vykdyti, kas joms liepiama.

----------

E.Lucasas yra Europos politikos analizės centro (CEPA) viceprezidentas.

ankstesnė



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Viskas – dėl bulvių
    Viskas – dėl bulvių

    Amerikos žemynai padovanojo pasauliui bulves. 1845 m. Airijoje prasidėjo ketverius metus trukęs bulvių badas. Baisioji stichija ne tik pražudė vieną milijoną žmonių, bet ir sukėlė neregėto masto emigraciją. Tuo metu didžioji dalis iš gimt...

    1
  • Tarsi vanduo Mėnulyje
    Tarsi vanduo Mėnulyje

    Kaip rodo pastarosios pandemijos mados tendencijos, šiemet garsiausio lietuviškojo kutiurjė šou neįvyks, nes užkratas vis dėlto yra tikras, neišgalvotas, be to, labai klastingas. Todėl bet koks to neigimas ne tik beprasmi&scaro...

    1
  • Ar gerai išmokome pirmosios COVID-19 bangos pamokas?
    Ar gerai išmokome pirmosios COVID-19 bangos pamokas?

    Ritos Tamašunienės vadovaujama Vidaus reikalų ministerija Lietuvos Vyriausybei tvirtinti pateikė patikslintą civilinės saugos sistemos pertvarkos įstatymų projektų paketą, kuriame siūloma centralizuoti ekstremaliųjų situacijų valdymą ir ai...

  • Į palatą – su maisto krepšiais
    Į palatą – su maisto krepšiais

    COVID-19 pandemija nesugriovė tradicijos ligoninėje gulinčius artimuosius lankyti su maisto produktų pilnais krepšiais. Rugsėjį atlikta bendrovės "Spinter tyrimai" apklausa parodė, kad didžioji dalis šalies gyventojų dažniaus...

    2
  • Apie gerą pradžią
    Apie gerą pradžią

    Ir teoretikai, ir politinio gyvenimo praktika įrodė: jei politikai tikrai nori imtis esminių pokyčių, sprendimus turi priimti per pirmus ar pusantrų metų po rinkimų. Kol dar neišsivadėjęs pasitikėjimas nauja valdžia ir gali reformas pastūm...

    1
  • Kas bus kitaip?
    Kas bus kitaip?

    Prasideda nauji ketveri gyvenimo metai. Ar mažės mokesčiai? Ar bus atšaukiami draudimai? Ar žmogus galės užsidirbti tiek, kad įvairios išmokos bus mokamos tik tiems, kurie dėl sveikatos negali dirbti? Visus atsakymus sužinosime iki 2024-...

  • Kodėl Boratas nejuokingas
    Kodėl Boratas nejuokingas

    Jungtinėse Valstijose anekdotai apie lenkus pagaliau tapo nepriimtini. Žiniasklaidos magnatas Tedas Turneris paskelbė gilų atsiprašymą už įžeidžiamus rasistinius pareiškimus, o anksčiau išreiškė apgailestavimą, kad Lenki...

    1
  • Būsto rinka Baltijos šalių sostinėse
    Būsto rinka Baltijos šalių sostinėse

    Pavasarį sparčiai prastėjant ekonominėms perspektyvoms ir augant baimėms dėl pajamų ir darbo vietų likimo, buvo ne juokais baimintasi, kad būsto rinką Baltijos šalyse ištiks panaši lemtis kaip 2008 metais. Tačiau realybė pasiro...

  • Kam dirba patriotai?
    Kam dirba patriotai?

    Visuomenės dešinėjimas tampa itin pavojingas. Vos pradėti lipdyti geresni santykiai su Lenkija vėl lengva ranka nuleisti į unitazą. O kaip kitaip gali būti po TV aso frazių, kad partinius lenkų koloradus reikėtų šaudyti? Vaikantis de&s...

    15
  • Verkiantys namai
    Verkiantys namai

    Norite namo greitai ir pigiai? Italai pasiūlė superekonominį variantą – 28 tūkst. eurų kainuojantį per 6 val. pastatomą namą. Tiksliau – sulankstomą iš plokščių paketo. Dingojasi, kad ir lietuviai atrado architektūrinį b...

    1
Daugiau straipsnių