O gal yra priešingai? Gal Kinijos Liaudies Respublika siekia pergyventi kapitalizmo fazę kartu su likusiu pasauliu ir galiausiai, drauge su kitais žmonijos atstovais, susikibusi už rankučių, įžengti į naują šviesaus socialistinio rytojaus epochą?

Juk jo raudonybė K.H.Marxas ir kiti šios doktrinos šalininkai yra įtikėję, kad po vergovės, feodalizmo ir kapitalizmo neišvengiamai turi ateiti socialistinė ir komunistinė santvarkos, kurios savo taurumu prilygs rojui žemėje.

Galbūt visi bandymai kurti kairiąsias santvarkas žlugo ne todėl, kad pačios kairiųjų idėjos yra niekam tikusios, o dėl to, kad jos buvo neteisingai interpretuotos? O gal K.H.Marxas iš tikrųjų yra labai geras filosofas, kurio idėjos buvo klaidingai suprastos?

Prieš ieškant atsakymų į šiuos klausimus, būtina suvokti vieną labai svarbią aplinkybę, kurią marksizmo sektantai dažnai užmiršta (arba sąmoningai ignoruoja): nėra jokio kapitalizmo.

Kai žmonės pradėjo auginti grūdus ir kitas žemės ūkio kultūras (t. y. nebe vien vartoti gamtos teikiamas gėrybes, bet ir gaminti), jiems vis dažniau tekdavo susidurti su žiurkėmis ir kitais graužikais.

Žiurkės maitinosi žmonių užaugintais sandėliuose laikomais produktais bei dauginosi. Kai padėtis atrodė esanti beviltiška, scenoje pasirodė dar vienas laisvosios rinkos dalyvis – katė. Katės ėdė žiurkes ir pelnė amžiną žmonių pagarbą. Apgraužtų žiurkių likučiai mėtėsi pakelėse ir prie kiekvieno namo kampo, tad netrukus jas apniko atliekas skaidančios bakterijos.

Galbūt visi bandymai kurti kairiąsias santvarkas žlugo ne todėl, kad pačios kairiųjų idėjos yra niekam tikusios, o dėl to, kad jos buvo neteisingai interpretuotos.

Gamtininkai šią santvarką veikiausiai pavadintų ekosistema, tačiau tai yra pati tikriausia laisvosios rinkos ekonomika, kurios dalyviai tenkina vieni kitų poreikius.

Viešajame diskurse kapitalizmo sąvoka itin dažnai vartojama, kaip trumpesnis laisvosios rinkos ekonomikos sinonimas, tačiau nei kapitalizmo doktrina, nei jos filosofija neegzistuoja. Kapitalizmas yra abstraktus monstras, baubas, pabaisa, miesto legenda, kuriai K.H.Marxo sektantai primeta kaltę dėl visų šiame pasaulyje vykstančių negandų.

Nepavyksta į lovą įsivilioti bare sutiktos šliundros? Jai patinka švaresni, vilkintys madingesniais rūbais, turintieji prabangesnius automobilius? Kaltas kapitalizmas. Mažai uždirbi? Žinoma, kad kaltas kapitalizmas, mat akcininkai, viršininkas ir valdžia pasiima liūto dalį. O jeigu su gimtadieniu, Kalėdomis ar Naujaisiais metais nepasveikina vos tris kartus gyvenime sutiktas antros eilės pusbrolio brolio žmonos pusseserės sūnėnas?

Taip. Dėl to vėl kaltas kapitalizmas ir jo sukeltas šiuolaikinės vartotojiškos visuomenės susvetimėjimas. Nebėra to savitarpio bendrumo jausmo, kuris vyravo kadaise, kai dar žolė buvo žalesnė ir dangus labiau mėlynas.

O jeigu kažkur Burundyje ar Šiaurės Korėjoje kyla karas? Būtina sau ir kitiems užduoti klausimą, kam tai naudinga (Cui bono?).

Kai masonų sąmokslu tikintys ligoniai užmiega, kapitalizmas išlenda iš jų palatoje pastatytos spintos ir įgrūda ligoniui į tiesiąją žarną guminę naminių gyvūnėlių parduotuvėje įsigytą dešrą. Tada jie pradeda sapnuoti prancūziškai besibučiuojančius Julianą Paulą Assange‘ą (1971) ir Edwardą Josephą Snowdeną (1983). Ligoniams iš burnos ima varvėti seilės, o jie pradeda dejuoti: "Nedoras kapitalizmas. Nedoras."

Verslininkais vadinami žmonės netiki nei kapitalizmu, nei jokiais kitais reiškiniais ar doktrinomis, kuriems marksistuojantys hermafroditai sukūrė pavadinimus, besibaigiančius galūne "-izmas".

Geras verslininkas visų pirma siekia uždirbti pinigų, duodamas žmonėms tai, ko jiems reikia. Žymusis narkotikų baronas Pablo Emilio Escobaras Gaviria (1949–1993) susikrovė pasakiškus turtus ne vien dėl aukštos kokaino kainos ir jo sukeliamos stiprios priklausomybės.

Holivudo filmuose ir "Netflix" seriale apdainuotas Pablo uždirbo milijonus todėl, kad žmonėms reikėjo kokaino. Šis narkotikas buvo (ir tebėra) paklausus ne tik dėl sukeliamos euforijos, bet ir dėl suteikiamos energijos, pasitikėjimo savimi jausmo.

Laimė, kaip ir meilė ar laisvė, – itin paklausi prekė. Tą gali paliudyti ne tik Rusijos ambasados Argentinoje darbuotojai, bet ir motyvacijos kėlimo šarlatanai.

Juodosios rinkos rutina verda pagal tuos pačius laisvosios rinkos ekonomikos dėsnius. Skirtumas tik tas, kad juodosios rinkos dalyviai nemoka valstybei mokesčių, o ši neturi jokios galimybės užtikrinti prekių ir paslaugų kokybės bei sustabdyti smurto, kuris dažnai tampa verslininkų susidorojimo su konkurentais ir valdžios atstovais priemone.

Kinės vyro Marko (1984) iškeltas "Facebook" taip pat nebūtų uždirbęs nė menkiausio grašio, jeigu daugelis žmonių nejaustų poreikio patenkinti savyje tūnantį narcizą. Jeigu verslininkas yra dar ir išmintingas, jis siekia teikti tas prekes ir (ar) paslaugas, kurios duoda ilgalaikę naudą bendruomenei.

Automobilių konstruktorius Henry‘is Fordas (1863–1947) buvo antisemitizmo pritvinkęs niekšelis, tačiau jis ir (arba) jo verslo partneriai puikiai suvokė, kad automobilis negali likti ekscentriškų turčių žaisliuku. Šis arklių netraukiamas vežimas turėjo milžinišką potencialą, kurį buvo būtina išnaudoti.

Sukurti ir pagaminti automobilį, kompaktišką, paprastą, saugų visokeriopai patogų, prieinamos kainos, skirtą kasdieniam naudojimui – verslo, profesiniams ir šeimos reikalams, kuriuo vienodai žavėtųsi kiekvienas vyras, moteris ar vaikas, – toks buvo H.Fordo moto.

Panaši situacija yra ir dabar. Skrydžiai į kosmosą negali likti valstybiniu monopoliu. Jie turi tapti kasdieniu, plačiosioms masėms prieinamu reiškiniu, o kelionės į Mėnulį – tokiomis pat įprastomis, kaip ir ekshibicionistų šėlsmas parkuose pavasarį. Tie, kuriems tai pavyks padaryti, ne tik uždirbs milijardus sau ir savo ainiams, bet ir atvers naują žmonijos egzistencijos skyrių.