Per savo gyvenimą jis lankė ne vieną ugdymo įstaigą (ne visas baigė) ir vieno pedagogo buvo pramintas Nelsonu. Veikiausiai būtent dėl karališkos kilmės Nelsonui vėlesniais gyvenimo metais puikiai sekėsi nutaisyti aristokratišką, oraus inteligento povyzą, kuria pasižymėjo JAV prezidentai Thomas Woodrow Wilsonas (1856–1924) ir Franklinas Delano Rooseveltas (1882–1945).

N.R.Mandela nebuvo vien taurus, geraširdis, kairiųjų intelektualų šlovinamas žmogelis, trokštantis taikos ir gėrio šiame pasaulyje, kaip mūsų laikų švedė Greta, kovojanti su klimato atšilimu. Jis buvo pats tikriausias apsigimęs politikas ir kovotojas (kietas tarsi plienas ir klastingas tarsi barškuolė), o panorėjęs galėjo būti labai nuožmus.

Dar prieš jam gimstant, 1913 m. birželį, Pietų Afrikos valstybėje buvo įvestas prieštaringai vertinamas aktas, draudžiantis baltiesiems pirkti iš juodaodžių žemę (ir atvirkščiai). Daug kas šį įstatymą laiko apartheido rasinės segregacijos politikos pradžia.

1919 m. rugsėjį prie neseniai susikūrusios Pietų Afrikos valstybės buvo prijungtos ir vokiškosios Pietvakarių Afrikos žemės (dabartinė Namibija). 1931 m. gruodžio 11 d. Jungtinės Karalystės valdžios išleistu Vestminsterio statutu įtvirtinta, kad Australija, Kanada, Naujoji Zelandija, Pietų Afrika ir kitos panašios britų imperijai priklausančios žemės nuo šiol galės pačios leisti savo įstatymus. Tai reiškia, kad šie kraštai de facto tapo nepriklausomomis valstybėmis, nors britų monarchas simboliškai ir formaliai išlieka jų savininkas.

Nors Pietų Afrikoje netrūko nacionalistinio socializmo (nacizmo) gerbėjų, dešimtys tūkstančių baltųjų pietų afrikiečių Antrojo pasaulinio (1939–1945) karo metais iškeliavo į tolimus kraštus kovoti su Ašies valstybėmis Didžiosios Britanijos pusėje.

Beveik tuo pat metu, augant pramonei, atsirado pigios darbo jėgos poreikis, ir provincijoje gyvenę juodaodžiai ėmė plūsti į "baltuosius" miestus.

Verta paminėti, kad XIX a. antroje pusėje ir XX. a. pradžioje itin spalvingą Pietų Afrikos etninį "meniu" papildė dar dviejų tautų atstovai – lengvo uždarbio ieškantys atvykėliai iš Indijos bei savo vietos vis dar nerandantys semitai. Ne vienas judėjas į Pietų Afriką atsibeldė iš Romanovų imperijos valdų, kuriose XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vyko antisemitiniai pogromai, savo nuožmumu niekuo nenusileidžiantys nacių Antrojo pasaulinio karo nusikaltimams.

1941 m. į Johanesburgą, bėgdamas nuo iš anksto suplanuotos santuokos, atvyko ir iš koledžo išmestas N.R.Mandela. Čia jis įsidarbino kalnakasių prižiūrėtoju, o kiek vėliau užmezgė ryšius su Afrikos nacionaliniu kongresu (įkurtas 1912 m.), mat ši politinė organizacija kovojo už juodaodžių ir maišytos rasės asmenų teises.

1948 m. gegužę baltųjų afrikanų (būrų) Nacionalinei partijai (įkurta 1914 m.) laimėjus rinkimus, rasinės segregacijos politika tapo oficialia Pietų Afrikos doktrina. 1949 m. liepos 1 d. išleistu aktu Nr. 55 oficialiai uždraustos skirtingų rasių santuokos bei nesantuokiniai lytiniai ryšiai.

1950 m. liepą išleistu Populiacijos registravimo aktu Nr. 30 įteisinta gyventojų rasinė klasifikacija, o aktu Nr. 41 įtvirtintas privalomas jų gyvenimas skirtingose vietovėse. Taip pat 1950 m. išleistas komunizmo slopinimo aktas Nr. 44. Jis buvo suformuluotas taip, kad bet kurį savo nepasitenkinimą Pietų Afrikos valdžia reiškiantį asmenį būtų galima pripažinti komunistu.

1952 m. išleistais įstatymais buvo apribotos juodaodžių galimybės gyventi mieste ir įtvirtinta jų prievolė nešiotis specialią knygelę su visais svarbiausiais duomenimis (nuo pirštų antspaudų iki sumokėtų mokesčių). Bet kuris valdininkas turėjo teisę bet kada pareikalauti iš bet kurio juodaodžio šios knygelės, o jos nesinešiojančių asmenų laukė sankcijos.

Tikima, kad dar tais pačiais 1952 m. N.R.Mandela kartu su bičiuliais įkūrė pirmąją teisinę firmą, teikiančią paslaugas juodaodžiams. Nesunku atspėti, jog naujoji santvarka ir ją įtvirtinantys įstatymai nebuvo itin populiarūs, o bandymai jiems priešintis ne kartą privedė prie kraujo praliejimo.

1960 m. kovo 21 d. Šarpevilyje daugiatūkstantinė minia susirinko prie policijos nuovados, ironiškai reikalaudama juos suimti už knygelių neturėjimą. Tiek dėl protestuotojų elgesio, tiek dėl žuvusiųjų skaičiaus iki šiol nesutariama, tačiau žinoma, kad jų tikrai buvo, mat policija galų gale atidengė ugnį.

Manoma, kad šis įvykis tapo akstinu Pietų Afrikos valdžiai oficialiai uždrausti savo svarbiausią oponentą – Afrikos nacionalinį kongresą dar tų pačių metų balandžio 8 d. Taip pat tikima, kad būtent po žiaurumų Šarpevilyje N.R.Mandela pasitraukė į pogrindį ir nusprendė perkelti nuosaikų Afrikos nacionalinio kongreso pasipriešinimą į daug radikalesnį lygmenį.

1961 m. jis sukūrė sukarintą Nacionalinio kongreso padalinį, pavadintą "Tautos ietimi" (Umkhonto weSizve), kuris turėjo užsiimti sabotažu ir valstybinio turto naikinimu.

1962 m. rugpjūčio 5 d. N.R.Mandela buvo areštuotas, mat keliavo po užsienį negavęs oficialaus leidimo. Nelsonui jau sėdint kalėjime, Pietų Afrikos valdžia nusprendė surengti dar vieną procesą, kuriuo siekta galutinai sukompromituoti Nacionalinį kongresą viso pasaulio akyse. 13 įtariamųjų, kaltinamų valstybės išdavyste, grėsė egzekucija, tačiau gynyba pasiekė, jog mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos.

Prie šios sėkmės nemažai prisidėjo ir N.R.Mandelos kalba, pasakyta teisme. Joje jis įtaigiai išliejo visą širdgėlą dėl juodaodžių patiriamų skriaudų. Savo kalboje N.R.Mandela teigė, kad jo idealas – laisva demokratinė visuomenė ir dėl to jis pasiryžęs net mirti.