Žemyninės Kinijos komunistinis režimas gniuždo buvusią Britanijos koloniją. Susitarimas dėl „vienos šalies, dviejų sistemų“ baigtas. Naujasis nacionalinio saugumo įstatymas, primestas netikro parlamento Pekine be jokių konsultacijų ar debatų, patvirtina laisvę mylinčių vietos gyventojų blogiausius nuogąstavimus. Bet koks nepaklusnumas, bet koks kontaktas su užsieniečiais, bet kokios nepriklausomos kalbos ar veiksmai dabar yra baudžiamasis nusikaltimas, už kurį teoriškai gresia ir įkalinimas iki gyvos galvos.

Bet kas, prisimenantis 1940 metų sovietines okupacijas regione, kurį esame pratę vadinti „Rytų Europa“ (ar apie jas skaitęs), pastebės didelių panašumų. Laisvė kiekvieną dieną vis labiau varžoma. Pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis. Viešpatauja baimė. Belieka rinktis – pabėgti, kovoti arba vergauti.

Turėtume visa tai suprasti. Vis dėlto Honkongo likimas gali atrodyti esąs tolima problema. Buvusioms pavergtosioms šalims kyla daug opesnių rūpesčių arčiau namų: revanšistinė Rusija, pacifistinė Vokietija, netvirta NATO, susiskaldžiusi ES, nenuspėjama administracija Vašingtone. Kam užsikrauti dar vieną naštą, prisidedant prie kitų žmonių kovos su Kinija?

Atsakymas – paprastas. Palikti silpnuosius stipriųjų malonei gali lengvai tapti įpročiu. Vakarų šalys nebeprieštarauja dėl Pekino bauginimų Tibete arba dėl 1989 metų žudynių Tiananmenio aikštėje. Leidžiame Kinijos komunistų partijai nustatinėti taisykles daugeliui leidėjų, žiniasklaidai ir akademinėms įstaigoms.

Šio proceso mastas apžvelgiamas naujoje Clive'o Hamiltono ir Mareike Ohlberg knygoje „Nematoma ranka“ (Hidden Hand), jau sulaukusioje didžiulio populiarumo Vokietijoje. Tačiau leidimas anglų kalba buvo įšaldytas dėl teisinių kliūčių.

Baili pozicija siunčia silpnumo signalą. Šiuo silpnumu gali pasinaudoti kiti. Jeigu Vakarai neįstengs palaikyti sąjungininkų ir principų Azijoje, kuriems grėsmę kelia Kinijos komunistų partija, kokia tikimybė, kad palaikysime sąjungininkus ir principus Europoje, kai jiems grėsmę sukels Kremlius?

Į Honkongą negalime skraidinti anglių ir razinų, kaip kadaise aprūpinome Vakarų Berlyną. Vis dėlto galima rinktis daug kitokių priemonių. Nuo Helsinkio iki Tbilisio visos šalys, praeityje patyrusios komunistų agresiją ar diktatūrą, gali ir turi rodyti solidarumą su visa tai patiriančiais šiuo metu. Jos galėtų pakviesti Honkongo prodemokratinio judėjimo atstovus sakyti kalbas parlamentams ir vyriausybėms. Jos galėtų atšaukti ekstradicijos susitarimus. Jos galėtų siūlyti stipendijas studentams, prieglobstį persekiojamiems, bevizį režimą ir ilgalaikius leidimus gyventi visiems to pageidaujantiems iš 7 mln. žmonių, kurių gyvenimai ir ateitis buvo sužlugdyti.

Visa tai derėjo daryti anksčiau. Pastaraisiais metais stebėtas nusigręžimas nuo Tibeto šalyse, anksčiau ištiktose panašaus likimo, yra gėdingas. Dabar dedamos pastangos dėl Honkongo ateityje, ko gera, turės būti atkartotos dar didesnius mastu, komunistų gniaužtams vis labiau spaudžiant Taivaną. Vis tik tai nėra priežastis nieko nedaryti dabar. Laisvę suprantančių šalių veiksmai galėtų netgi paskatinti rimčiau reaguoti tingias ir atsainias „senųjų Vakarų“ valstybes.

Svarbu ne vien ginti principus. Kinijos komunistų partija stengiasi primesti savo valdžią visur, įskaitant Vidurio ir Rytų Europos šalis. Ji nori įvilioti jas į politinę priklausomybę kyšiais elitui, paskolomis pagrįstomis infrastruktūros vystymo sutartimis ir viliojančiu pažadu užtikrinti geopolitinę konkurenciją su Rusija.

Prieš dešimt metų, kai Kinija dar atrodė (tiems, kas nesistengė pažvelgti atidžiau) pragmatiška ir draugiška, ši nuostata atrodė labiau pateisinama. Dabar ji nebėra tokia. Pamatėme, kaip Kinijos komunistų partija elgiasi su savais žmonėms. Kodėl ji turėtų su užsieniečiais elgtis geriau?