Istorinis mažaraštiškumas

Ar gali diskusija apie šalutinį vaistų poveikį sulaukti didelio susidomėjimo? Turbūt, kad ne. Tačiau jei prie šios diskusijos pridėsime kylančias kainas, priverstinį skiepijimą, netinkamus ir neteisėtus vyriausybės sprendimus (kokiais įrodymais remiantis tokie pareiškimai padaryti, taip ir liko neaišku), nelegalius migrantus, kalbas apie lietuvių tautos naikinimą (kol kas vaizduotė piešia neaiškios kilmės okupantą, kuris siaubia Lietuvos miestelius), išeis šis tas.

Pridėkime dar įsitikinimus, esą konstitucija ir įstatymai – tik popierius, todėl netrukus pamatysime atslenkantį diktatūros šešėlį. Kas ir kaip bandys įgyvendinti diktatūrą, niekam tarsi ir neįdomu – įrodymų niekas nepateikia. Tokios retorikos skleidėjai stebina net tik dėl teisinio, bet ir istorinio mažaraštiškumo. Vienu rankos mostu nubraukiama bet kokia istorinė atmintis. Kodėl taip atsitiko?

Dalį atsakymų galima surasti Tomo Daugirdo knygoje "Sparnuoto arklio dantys" (2008). "Informacija apie aktualiausius įvykius plinta žaibiškai, šalia tradicinių bendrijų klesti gausybė mažų, stambūs kultūriniai vienetai skyla į nesuskaičiuojamas subkultūras, asmeninės, visuomeninės bei kultūrinės identifikacijos klausimai tampa vieni iš svarbiausių ir gyvybiškiausių", – sako autorius.

Nedidelis pastebėjimas. Jei giliniesi į vaistų šalutinį poveikį ir apie tai diskutuoji su bendraminčiais, neliks laiko įsigilinti į istorines aplinkybes, kurios leido ateiti į valdžią iškiliausiems pasaulio diktatoriams. Galima nustumti Leniną į šalį ir, pabėgus nuo šūkio "vėl rusai puola", kalbėti apie Augusto Pinochetą ar Francisco Francą. Arba atsigręžti į lietuvišką realybę ir kalbėti apie Antaną Smetoną. Kad susidarytume visą vaizdą, pakanka pavartyti mokyklinį istorijos vadovėlį.

Susidariusi situacija tikrai pavojinga, nes žmogus, nežinantis nei istorinio, nei pilietinio konteksto, tampa imlus marginalų skelbiamiems propagandiniams šūkiams. Tad rugpjūčio pradžioje vykusio mitingo prie Seimo organizatoriams, dalyviams ir jų priešininkams pavyko įgyvendinti propagandinį triuką – susiaurinti pasirinkimą.

Socialiniuose tinkluose greitai paplito šūkis apie suskaldytą Lietuvą. Ir nesvarbu, kad buvimas lietuviu ar Lietuvos piliečiu yra daugiamatis, bet buvo pasirinktas konfrontacinis sprendimas – už ir prieš skiepus. Tie, kas už skiepus, yra nemąstantys, klauso valdžios skalikų. Tie, kas prieš, – irgi protu neapdovanoti veikėjai. Vadinasi, belieka atsiversti Vytauto Petkevičiaus romaną "Durnių laivas" ir savęs paklausti, ar durnumas yra lietuvių tapatybės dalis.

Dar vieną atsakymą randame toje pačioje T.Daugirdo knygoje: "Kai nėra aiškios skirtingų kontekstų ribos, kai kultūrinėje apyvartoje vyrauja iš kontekstų ištrūkę ar į juos neįmąstyti paskiri kultūros reiškiniai ir skirtingų kultūros kontekstų atplaišos, susiejanti kultūra reikšis kaip vertybinis chaosas arba beformė įvairovė."

Dar viena marginalių propagandistų pasiekta pergalė – kurti chaosą. Diktatūra ir teroras lietuviškai tapatybei (bent jau iki rugpjūčio 10-osios) turėjo būti minimaliai siejama su Stalino laikų sovietizacija. Tačiau, jei "prie ruso buvo geriau" ir Rusija negali būti agresyvi valstybė, tai ką daryti su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga? Uždrausti ar sąjungos narius apmėtyti akmenimis renginio "Su Lietuva širdy" metu? Nes juk jie artimai susiję su partija, kuri prisidėjo prie kolūkių griovimo.

Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Šios vasaros pabaigos įvykiai kuria vertybinį chaosą. Vėl grįžkime prie istorijos vadovėlių, pamąstymo, ar po 30 nepriklausomybės metų vėl stovime prie suskilusios geldos ir leidžiame marginalams abejoti istorinių įvykių tikrumu, manipuliuoti jais siekiant primityvių politinių tikslų. O gal verta dar kartą, atsižvelgiant į pasikeitusį kontekstą, peržiūrėti istorijos ugdymo programas? Ar matematinis, gamtamokslinis ugdymas sugebės atremti globalaus ir marginalinio pasaulio iššūkius?

Ir dar viena mintis iš leidinyje "Atminties kultūrų dialogai Ukrainos, Lietuvos, Baltarusijos (ULB) erdvėje" paskelbto Henryko Samsonowisziaus straipsnio "Ar egzistuoja bendra Europos atmintis? "Atmintis, įvairių praeities pavidalų regėjimas, yra ne tik paprastas buvusių įvykių atpasakojimas, bet ir bandymas juos išaiškinti bei rasti sau reikiamą vietą dabartyje. Perfrazavus seną posakį, būtų galima sakyti: pasakyk man, ką prisimeni, ir aš tau pasakysiu, kas esi. (...) Atmintis apibūdina ir įvardija asmenį, suteikia jam tapatybės suvokimą, užtikrina jo saugumą", – rašo autorius.

Jei žmonės drįsta manipuliuoti holokaustu, tremtimi, Sausio 13-ąja ar kitais svarbiais istoriniais įvykiais, kyla klausimas, ką jie žino ir ką atsimena. Vadinasi, jei bent minimaliai supranti istorinių įvykių kontekstą, niekuomet nedrįsi manipuliuoti gana skaudžia praeitimi.

Čia vėl tenka pripažinti eilinę marginalių propagandistų pergalę – inicijuoti diskusijas. Tik ar abiejų pusių atstovai, norėdami suprasti vienas kitą, atsivers bent Lietuvos Respublikos Konstituciją, tremtinių atsiminimų knygą "Leiskit į tėvynę", Anos Frank dienoraštį? Gal tikrai paprasčiau draskyti akis jaunam politikui, aiškinant, kad "visą gyvenimą šiomis rankomis rinkau šilelius, o ką tu gero padarei?!". Gal paprasčiau viską padalyti į juodą ir baltą, nė nesistengiant išvysti požiūrių spektro?

Gal iš dalies teisūs tie, kas, anot gandonešių, sako, kad liberaliai pertvarkant ugdymo programas, istorijos mokytojai turės pasiieškoti darbo, nes juk istorinių kontekstų šiuolaikiniame pasaulyje gali neprireikti? Įdomu, ką apie tai galvoja marginalūs propagandistai.

Kita vertus, reikia atiduoti nedidelę duoklę alternatyviajai istorijai. Tam, kad pavyktų suvokti, kaip vakcinacijos problema būtų sprendžiama laikais, kai "prie ruso buvo geriau".

Aišku, kad ligos egzistavimas tam tikrą laiką būtų neigiamas, bet SSRS vadovų valdymo palikimas leidžia numanyti tam tikrą sprendimų logiką. Michailas Gorbačiovas ilgą laiką neigtų ir kalbėtų apie pertvarką, bet suvokęs, kad problemos ignoravimas savo padariniais gali prilygti Černobylio katastrofai, imtųsi veiksmų. Tačiau jo sprendimų sėkmingumą lemtų Leonido Brežnevo palikimas – deficitas, kuris atsirado dėl menko sovietinės ekonomikos technologinio lygio. Nereikia pamiršti, kad gydytojai, kalbantys apie kovido keliamą grėsmę, jau būtų pabuvoję ir beprotnamyje, ir tremtyje, ir netekę darbo, ir už veltėdystę padirbėję pataisos darbų kolonijose. Po to prasidėtų kova su virusu, bet šią kovą koreguotų visagalis deficitas. Visi pakampėse šnabždėtųsi apie amerikietišką vakciną, kuria skiepijami partiniai ir jų šeimos nariai. Likusiems piliečiams beliktų megzti naujus blato tinklus tam, kad gautų išganingąjį skiepą.

Nikita Churščiovas pradėtų propagandinę kampaniją, kaip kosmoso užkariavimas ir Berlyno sienos statyba padėtų kovai su kovidu ar paskelbtų, kad kukurūzuose esančios maistinės medžiagos yra pats geriausias vaistas nuo viruso. Arba pradėtų varžybas dėl vakcinos gamybos siekdamas pavyti ir pralenkti JAV, tačiau priimtų sprendimų efektyvumas primintų kukurūzų sodinimo ir plėšinių įsisavinimo kampanijas. Tik pripažinus nesėkmes ir pašalinus SSRS generalinį sekretorių, būtų atkreiptas dėmesys į piliečius.

Stalino laikais ligoninių, kuriose būtų diagnozuotas virusas, personalas būtų sušaudytas, o jų šeimos nariai ištremti. Bet koks kalbėjimas apie pandemiją būtų laikomas antisovietine veikla ir baudžiamas tremtimi ar sušaudymu. Ir tik pripažinus katastrofišką padėtį valstybėje, būtų priimami sprendimai dėl pandemijos suvaldymo.

Leninas gydytų tik tuos, kurie palaiko bolševikus. Kadangi tokių žmonių jaunoje sovietų valstybėje būtų mažai, virusas atvertų puikias galimybes susidoroti su liaudies priešais. Prie viso to dar galime pridėti jau žinomus Rusijos pilietinio karo siaubus. Vietoje moralo galima paklausti, kaip didieji pasaulio vaikų draugai Leninas ir Stalinas pasielgtų su rugpjūčio 10-osios mitingo dalyviais. Šių SSRS vadovų sprendimai, palyginti su 1962 m. įvykiais Novočerkaske, kai kariuomenei bandant išsklaidyti streikuojančių darbininkų minią žuvo 24 žmonės (kai kuriais duomenimis 22), būtų dar žiauresni. Beje, Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, 2005 m. pareiškęs, kad SSRS žlugimas buvo didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa, 2008-aisiais šaltu veidu dėjo gėles prie paminklo Novočerkasko tragedijos aukoms atminti. Toks elgesys – tipiškas propagandos triukas, kai skleidžiamos prieštaringos tiesos.

Verta įsiklausyti į stalinizmo laikais parašyto Aleksejaus Tolstojaus romano "Petras Pirmasis" (į lietuvių kalbą vertė Kazys Boruta 1951–1952 m.) žodžius: "Šita mirties bausmė griežtai skiriasi nuo pirmiau buvusios. Ji atlikta skirtingais būdais ir beveik neįtikėtinais... Trys šimtai trisdešimt žmonių vienu sykiu krauju apliejo Raudonąją aikštę. Šita milžiniška žudynė galėjo būti įvykdyta tiktai todėl, kad visi bojarinai, caro Dūmos senatoriai, djakai – caro įsakymu turėjo imtis budelio darbo. Jo įtaringumas išaugęs be galo; atrodo, jis visus įtaria užjaučiant žudomus maištininkus. Jis sugalvojo surišti kruvinu laidu visus bojarinus... Visi šitie kilmingi ponai ėjo į aikštę, iš anksto drebėdami dėl būsimo mėginimo. Prieš kiekvieną iš jų pastatė po nusikaltėlį. Kiekvienas turėjo paskelbti mirties sprendimą stovinčiam prieš jį ir paskui jį įvykdyti, savo rankomis nukirsti galvą pasmerktajam." Gana įtaigiai aprašyta egzekucija. Šis epizodas stalinizmo epochoje atsirado ne veltui.

Tad būtina suvokti, kad kalbėjimas apie Lietuvos valstybės valdžios institucijas kaip apie diktatūrinį režimą yra mažu mažiausiai neatsakinga. L.Brežnevo sąstingio ir neveiklumo gerovė buvo sukurta vykdant nuoseklią teroro politiką, kurios poveikis pamažu menko, nes SSRS piliečiai tapo abejingi bet kokioms komunistų partijos reformoms, jų nekritikavo ir nesipriešino joms. Ir tik atsiradus elementariai nekomunistinei žodžio laisvei ši valstybė žlugo.



NAUJAUSI KOMENTARAI

Mūsiškė Kremliaus šunauja

Mūsiškė Kremliaus šunauja portretas
Velniams tas istorinis raštingumas, jei Putinas - gyva istorija.

re

re portretas
Manau,žodis durnumas yra barbarizmas. Lietuviškai būtų kvailumas, mulkybė (retai vartojamas).

išverstaskūris

išverstaskūris portretas
dar K.Binkis rašė-protingam būt-nereikia proto
VISI KOMENTARAI 9
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Į mitingą – kaip į darbą
    Į mitingą – kaip į darbą

    Garsioji mokytoja Astra šiandien vėl mitinguoja. Prieš savaitę Vilniuje vyko mitingas, bet jo buvo negana, kaip ir to, kuris vyko rugpjūtį. Apetitas atsiranda bevalgant, liaudis sako. Ir su mitingais taip? ...

  • Kokybė – ne kiekybė
    Kokybė – ne kiekybė

    Rytoj į Lietuvos arenas sugrįžta klubinis krepšinis. Panevėžio "Lietkabelio" ir Klaipėdos "Neptūno" bei Pasvalio "Pieno žvaigždžių" ir Vilniaus "Ryto" rungtynėmis prasidės 29-asis Lietuvos krep&scaron...

    1
  • Personažai, kurie irgi žmonės
    Personažai, kurie irgi žmonės

    Viename pirmųjų savo darbų turėjau telefonu kalbėti su nepažįstamais žmonėmis, kurie siūlė arba ieškojo poilsio vietos viename iš Lietuvos kurortų. Tuo metu kompleksavau dėl daugelio dalykų, taip pat ir dėl savo (man atrodė) perne...

    1
  • Maži sistemos sraigteliai
    Maži sistemos sraigteliai

    Kadaise gyveno Franzas Josephas Hermannas Michaelis Maria von Papenas (1879–1969). Franzas, matyt, tikėjo, kad senų, patyrusių politikos vilkų gvardija suvaldys į Reichstagą atklydusius pigaus populizmo atstovus. Teigiama, kad jis ne tik ryžosi su...

    3
  • Kaip briedis purve
    Kaip briedis purve

    Praėjusią savaitę kažkur Trakų rajone, melioracijos griovyje, įklimpo briedis. Galingas žvėris dumble tūnojo iki kaklo ir savo jėgomis išsiropšti iš šių spąstų jau buvo nepajėgus, kai jį pastebėjo rudenėjančias pam...

  • Kodėl skandinavai mažiau sirgo?
    Kodėl skandinavai mažiau sirgo?

    Vis sukdavau galvą, kaip čia yra, kad Skandinavijoje pandemija praėjo kitaip nei pas mus, kodėl ten buvo mažiau ribojimų ir mažiau aukų? ...

    3
  • Beprotiškos lenktynės
    Beprotiškos lenktynės

    Paskutines dienas skaičiuojanti rinkimų į Rusijos Valstybės Dūmą kampanija įeis į istoriją kaip iškreiptų valdžios santykių su savais piliečiais apogėjus. ...

    4
  • Krizės baudžia, bet nemoko
    Krizės baudžia, bet nemoko

    Pagaliau sužinosime, kiek mokesčių mokėtojams kainavo COVID-19 karantinai. Kiek šimtų milijonų eurų mesta ekonomikai gelbėti. Ir kiek dešimčių milijonų eurų paramos finansinėje agonijoje pandemiją sutikęs žlungantis verslas negr...

    1
  • Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?
    Kritikuoti gali visi, o ką siūlai pats?

    Nenori ligos komplikacijų – skiepykis! Tokį šūkį girdime iš daugelio sveikatos apsaugos specialistų lūpų. Jį kartoja ir nemaža dalis politikų, valstybės tarnybos aparato žmonių. Tačiau skiepijimosi vajus, į priekį stumtelėt...

    2
  • Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui
    Iššūkis Kinijai – tarpparlamentinis aljansas reiškia paramą Lietuvai ir Taivanui

    Didžiausias Kinijos partinės valstybės ginklas nėra jos karinis arsenalas ar ekonominė įtaka. Tai – nenugalimumo suvokimas. Kaip kokia nors šalis gali atsilaikyti prieš 1,4 mlrd. gyventojų turinčios valstybės įžeidžius ir grie...

    8
Daugiau straipsnių