Istorija prieš ideologiją

Šiais metais Lietuvoje išgyvename ypatingą laikotarpį – švęsdami valstybės šimtmečio jubiliejų, imame po truputį susitarti dėl bendro didžiojo mūsų šalies istorinio pasakojimo: tarpukario Lietuvos politikai, kultūros veikėjai, partizanai įtvirtinti kaip neabejotini didvyriai.

Net diskusijos dėl praėjusių metų pabaigoje vykusio paminklo Jonui Basanavičiui konkurso nurimo, ir prieš mėnesį radosi monumentas minėtam istoriniam veikėjui, iš kurio atminimo įamžinimo jau niekas nesijuokia ir nekalba pašaipiai.

Paradoksalu yra tai, kad mūsų laikais didieji istoriniai pasakojimai gimsta ne profesionalių istorikų kabinetuose ar sėdint prie bibliotekos stalų, o valdžios, viešųjų ryšių ir žiniasklaidos sluoksniuose, kuriems priklausantieji daug labiau už mokslininkus aiškiai jaučia, kokių nuotaikų ir tiesų geidžia šalies žmonės. Taip istorija iš dalies tampa pataikavimo masėms ir jų valdymo būdu. Taip sukurta Istorija dažniausiai nesutampa, o neretai net ir prieštarauja vieno atskiro individo biografijai ir įsitikinimams. Tokie didieji pasakojimai atskirą asmenį kaip svarbų subjektą paprasčiausiai ignoruoja – juk smagu sostinės aikštėse jaustis priklausančiam lietuvių tautai ir visai nesvarbu, kad kartais ideologinis, galios ir iš prigimties prievartos mechanizmas tau perša tokią įvykių interpretaciją, kuri nėra objektyvi tiesa. Objektyvią ją padaro kiekybiniai, bet ne kokybiniai kriterijai: kitaip sakant, kokio nors įvykio ar asmens biografijos traktuote tikime todėl, kad esame įsitikinę, kad taip faktus supranta ir kiti, net daugelis bendruomenės narių.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių gausumu.

Dariaus Pocevičiaus knyga "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" – tai visiškai kitaip, nei dabar įprasta, sukonstruotas ir perteiktas pasakojimas apie Lietuvos sostinės istoriją. Jos autorinės tiesos randasi ne dėl išankstinio numanymo, kad vienas ar kitas Vilniaus objektas ir jo praeitis kels tam tikras nujaučiamas ir nuspėjamas interpretacines reakcijas. D.Pocevičius imasi įdomesnio uždavinio – kalbėti apie Vilniaus praeitį, ne numanant didžiojo pasakojimo kontekstą, o objektyvumą konstruojant iš sakytinės istorijos tyrimo metodais užfiksuotų pasikalbėjimų su vilniečiais. Kai tokių pasakojimų knygoje aprašoma ir cituojama šimtai, noromis nenoromis tampa įmanoma patikėti, kad "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" daug tiksliau, išsamiau ir paprasčiausiai teisingiau vertina sostinės praeitį, sovietmetį, kurio mūsų laikų ideologų suformuluotos kabinetinės interpretacijos iki šiol atrodė nepajudinamos.

D.Pocevičiaus bylojama istorinė tiesa tampa teisinga, nes remiasi ne pataikavimu hipotetiniam skaitytojui, o kalbintų žmonių ir šaltinių, kuriais pagrįsta knyga, gausumu.

Knygos žanras – tarpinis, nes, viena vertus, primena pozityvistinį dėmesingumą faktams ir pastarųjų pirmenybei prieš interpretacijas, tačiau, kita vertus, Vilniaus istorijos artimumu šio miesto žmonėms yra labiau artima tam, ką amerikiečių mokslininkas Clifordas Geertzas prieš pusę šimtmečio yra pavadinęs tankiuoju aprašymu. Tie Vilniaus praeities faktai, detalės, žmonių biografijos, kurios įprastinėje istorijoje būtų išsamiai ir detaliai vertinamos, D.Pocevičiaus knygoje pavirsta tiesiog įtaigiu, nes labai koncentruotu siužetu, artimu grožinės ir kartu dokumentinės prozos kūriniui.

"Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" autorius – ne pirmas, siekęs perteikti įvairialypę dabartinės Lietuvos sostinės istoriją. Vis dėlto ši knyga daugelio kitų bandymų kontekste atrodo kaip vienas sąžiningiausių tekstų, nes remiasi pirmiausia autoriaus sąžiningu elgesiu su žmonių pasakojimais. Poetas Tomas Venclova šalia "Istorinių Vilniaus reliktų 1944–1990" tampa truputį panašiu į tokį autorių, kuriam rūpi įrodyti, kad Vilnius visada buvo, yra ir labai norėtųsi, kad išliktų, daugiatautis, daugiakultūris miestas. D.Pocevičiui nieko nerūpi įrodyti – jo rūpestis yra ilgamete gido darbo patirtimi pagrįstas, parodantis, o ne išankstinę tiesą įrodantis pasakojimas, kuriame Vilnius skaitomas kaip kultūrinis tekstas.

"Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" įtvirtina tai, ką vėlyvuoju sovietmečiu savo veikaluose yra teoriškai aprašęs semiotikas Jurijus Lotmanas: kultūra yra įvairiausių formų tekstas, kurį esame laisvi skaityti, tačiau, norėdami tai daryti, privalome būti išsiugdę tam tikras kompetencijas.

D.Pocevičius skaitytojui leidžia susikurti tokią žinojimo atsargą, kurią galima naudoti lyg tekstą skaitant miesto didžiąją ir mažąją architektūrą, artimą šalia jos ar joje gyvenančiam žmogui. Laikais, kai dėl ideologijų ir idėjų ginčytis tampa nepopuliaru ir anachronistiška, "Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990" atveria interpretacijų įvairovę, paliekančią viltį tikėti, kad dar nesame prispausti tautinės ideologijos monolitų. Istorija šioje knygoje yra ta galia, kuri nugali bet kokią ideologiją.



NAUJAUSI KOMENTARAI

gikas

gikas portretas
Kai visokie semionai lotMANAI apie Lietuva raso, tai tos Lietuvos aprasyme ir nebelieka.

Anonimas

Anonimas portretas
Cia apie ka? :D
VISI KOMENTARAI 2
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Kai sklerozė ima šypsotis
    Kai sklerozė ima šypsotis

    Jei būtume biedni, bet teisingi, pripažintume, kad konservatorių laimėtos kėdės Seime yra ne triumfas, o pabaigos pradžia. Ir šitos pabaigos priežastis – Laisvės partija, taranavusi TS-LKD ne tik agitaciniu plakatu su gramatine klaida, be...

    9
  • Šešėlinio verslo dienos suskaičiuotos?
    Šešėlinio verslo dienos suskaičiuotos?

    Apie šešėlinį verslą kalbame nuolat, tačiau dėl to šešėlis šalyje nemažėja. Tikriausiai tik suaktyvėję Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) kontrolės veiksmai duoda apčiuopiamų rezultatų. Deja, bet Lietuvos...

    9
  • Olafo testas
    Olafo testas

    Simpatingas tas animacinio filmo "Ledo šalis" personažas – sniego senis Olafas. Graži jo svajonė išvysti vasarą ir pasikaitinti saulėje. Drąsi. Su polėkiu. O svajoti, sakoma, reikia teisingai, – tuomet išsipild...

  • Tarp tinginystės ir kūrybingumo
    Tarp tinginystės ir kūrybingumo

    Vakarų Europos šalių politikai ir aukšti biurokratijos pareigūnai jau kelerius metus aktyviai diskutuoja apie tai, ar mūsų žemyne netolimoje ateityje galėtų būti įvesta universaliųjų bazinių pajamų sistema. Ji reikštų, kad k...

    2
  • Kur dingo „lūzeriai“?
    Kur dingo „lūzeriai“?

    Ruanda, Komorų salos ir Tanzanija. Trimis laipteliai žemiau nei karinių konfliktų draskomas Sudanas, keturiais – nei kažkokia Antigva ir Barbuda. Taip, išvardijant egzotiškus kaimynus FIFA reitinge, dar neseniai būtų prasidėję kand...

    2
  • Baltųjų plaštakių vargai
    Baltųjų plaštakių vargai

    Aštuonioliktojo amžiaus septintame dešimtmetyje Didžiosios Britanijos imperijos ir jos kolonijų Šiaurės Amerikoje ryšiai pradėjo aižėti. Sparčiai turtėjantys ir vis saldesnį savarankiškumo skonį jaučiantys kolonis...

    3
  • Tyla prieš audrą
    Tyla prieš audrą

    Kadenciją baigiančio Seimo Kultūros komiteto pirmininko žvilgsnis galaktiką (ką jau kalbėti apie Lietuvą) nūnai jau skrodžia šviesmečiais. Ponas R. Karbauskis prieš pat pirmąjį rinkimų turą atrado savyje astrofotografą. Pradžiugi...

    13
  • Iš režisierių – į virėjus
    Iš režisierių – į virėjus

    Vargu, ar net didžiausi optimistai galėjo tikėtis, kad baltarusių ryžtas atsikratyti diktatoriumi bus toks tvirtas. Jau trečią mėnesį šalis gyvena ypatingoje pilietinio aktyvumo atmosferoje, kuri prasiveržia įvairiausiomis formomis. Studentai...

    1
  • Rinkimų tragedijos
    Rinkimų tragedijos

    Seimo rinkimai įpusėjo. Sąrašiniai politikos darbininkai išrinkti, iš 758 kandidatų, iškeltų vienmandatėse apygardose, trys irgi džiaugiasi pakliuvę į parlamentą. Dar 136 politikai susirems antrajame ture. Iš minėt...

    2
  • Europoje kainos krenta: kodėl niekas tuo nesidžiaugia
    Europoje kainos krenta: kodėl niekas tuo nesidžiaugia

    Pastaruosius kelis mėnesius euro zona susiduria su retu ir pavojingu reiškiniu – kainų mažėjimu. Kainų mažėjimui įtakos iš dalies turi laikini veiksniai, pavyzdžiui, PVM sumažinimas Vokietijoje, tačiau bet kokiu atveju bendra ma...

Daugiau straipsnių