Niekas negali pasakyti, kada ji gimė, tačiau veikiausiai tai įvyko tūkstantis penki šimtaisiais mūsų eros metais. Tada jos gimtasis kraštas priklausė milžiniškai, beveik du šimtus metų statytai imperijai. Šį valstybinį darinį sukūrė agresyvi klajoklių gentis, atvykusi iš tolimų kraštų.

Keliaudami po dabartinę Meksiką, šios etninės grupės atstovai atrado paslaptingą apleistą gyvenvietę. Jie nusprendė, jog šį miestą pastatė dievai, mat iš vietinių gyventojų klajokliai išgirdo visokiausių istorijų apie kadaise gyvenusias antgamtines būtybes. Šie dievai savo groteskiška išvaizda labiau priminė Indijos, o ne Europos dievybes, be to, jie turėjo ir itin ekscentriškų pomėgių (pvz., vienam dievui labiausiai patiko vaikų ašaros, tad suaugusieji jam aukodavo žmonių jauniklius).

Svarbiausias dievų rūpestis buvo palaikyti Saulės sistemos darbą, tačiau Žemę ir kitas planetas šildanti žvaigždė kartais užgesdavo ir ją tekdavo įžiebti iš naujo. Siekdami sukurti naują dangaus kūną, dievai dažniausiai užkurdavo laužą ir į jį šokdavo, tad, išgirdę šiuos pasakojimus, klajoklių genties atstovai veikiausiai nusprendė: jeigu dėl pasaulio aukojasi dievai, jie taip pat turi aukotis ir aukoti.

Kokia auka, klajoklių įsitikinimu, buvo mieliausia dievybėms? Žmogaus kraujas. Kad turėtų ką dovanoti antgamtinėms jėgoms, klajokliai pradėjo įspūdingus karo žygius. Vos per du šimtus metų jie pavergė visas centrinės Meksikos gentis ir sukūrė milžinišką imperiją.

Žmonių aukojimas šiame regione nebuvo neįprastas, tačiau klajokliai savo fanatizmu perlenkė lazdą, ir daugelis smulkesnių tautų jų už tai nuoširdžiai nekentė.

Sakoma, kad vėliau imperijos valdžia pati sąmoningai siųsdavo į provinciją agentus bei provokatorius maištams kurstyti, o kai sukilimas būdavo numalšintas, jo dalyviai atsidurdavo ant aukojimo altoriaus.

Imperijos kūrėjai veikiausiai tą darė siekdami pamaloninti dievus ir išvengti apokalipsės, tačiau antgamtinės būtybės, matyt, nebuvo itin patenkintos aukomis.

Teigiama, kad vieną naktį pasirodžiusi kometa ir polinkį į depresiją bei paranoją turėjęs Imperatorius (1466–1520) vėliau visą parą praleido apimtas gilaus liūdesio, mat šis kosminis saulės šviesą atspindintis kūnas nuo seno daugelyje kultūrų yra laikomas pasaulio pabaigos, artėjančių permainų ir sunkių išbandymų pranašu.

Kurį laiką imperijos gyvenimas tekėjo įprasta vaga, tačiau netrukus tolimame pakraštyje, kuriame gyveno Marina, prasidėjo kometos pranašauta apokalipsė.

Išaušo ankstyvas rytas, ir Meksikos pakrantę skalaujančio vandenyno horizonte pasirodė plaukiančios dėžės. Jos buvo be proto milžiniškos ir savo dydžiu bei išvaizda priminė kalnus.

Neilgai trukus šie plaukiantys kalnai priartėjo prie kranto ir iš jų ėmė lipti nematyti padarai. Jie daug kuo buvo panašūs į žmones, tik gerokai blyškesni, kai kurių veidus dengė plaukai. Beveik visi jie slėpė savo kūnus po rūbais, tarsi indėnų moterys, be to, daugelis dėvėjo krūtinę dengiantį aksesuarą, padarytą iš auksą primenančios medžiagos.

Keli jų vilkėjo ilgus moteriškus apdarus, siekiančius pėdas, ir buvo ekscentriškai išsiskutę galvas. Savo elgesiu ir išprusimu paženklintais gudriais veidais jie daug kuo priminė vietinius šventikus. Atvykėliai nešėsi ietis, taip pat nematytus horizontalius lankus bei paslaptingas lazdas, iš pirmo žvilgsnio nekeliančias jokios grėsmės. Taip pat buvo atsivežta ir nematytų keturiomis lakstančių gyvūnų. Staiga vienas atėjūnų, pats rūsčiausias ir grėsmingiausias, užšoko ant vieno jų ir padaras pradėjo jį nešti.

Prabėgo šiek tiek laiko ir tarp rūsčių atvykėlių bei smalsių vietinių įvyko nereikšmingas susirėmimas. Netrukus indėnai suprato, kad atėjūnai stipresni, nei manyta, mat jų paslaptingosios lazdos spjaudosi ugnimi. Priblokšti pasirodžiusių žmonių, indėnai nusprendė nesipriešinti, o kad grėsmingieji svečiai nesijaustų vieniši, nusiuntė jiems keletą moterų. Tarp jų buvo ir Marina.

Iš pradžių galvas išsiskutę atvykėlių žyniai kiekvienai moteriai atliko keistą ritualą, primenantį žmogaus aukojimą, ir suteikė joms naujus vardus. Vienas žynių vis kalbėjo savo keista kalba (kurios nesuprato net jo bendrai), kitas laikė ilgą lazdą, ties kurios viduriu buvo pritvirtinta trumpesnė horizontali lazda. Likusieji pylė moterims ant galvų vandenį.

Nemokėdama atėjūnų kalbos, Marina nieko nesuprato, tačiau ji atkreipė dėmesį, kad naujasis žynys pabrėžtinai kartoja žodžius "Iesus" ir "Deus", tad ji nesunkiai iškėlė prielaidą, jog šie žodžiai patys svarbiausi. Tarsi apsvaigusi, ji garsiai ištarė: "Iesus, Deus" ir atėjūnų žynys, iš pradžių šiek tiek susierzinęs dėl pertraukto ritualo, staiga nušvito, it skiepus atradęs biologas.

Atėjūnams atiduotų moterų gyvenimas niekuo nesiskyrė nuo gyvenimo su vietiniais patinėliais – jos turėdavo ruošti valgyti ir patarnauti, taip pat linksminti juos guolyje, tad neilgai trukus daugelis indėnių pagimdė pirmuosius europidų ir mongoloidų rasių mišrūnus.

Marina nebuvo išimtis, tačiau jai iš dalies pasisekė, mat ji atiteko pačiam atėjūnų vadui. Hernanu (1485–1547) vadinamas vyras buvo vyresnis už Mariną, jis buvo labai rūstus ir grėsmingas, tačiau nei savo išvaizda, nei elgesiu niekuo nesiskyrė nuo indėnų patinėlių.

Marina ne tik pagimdė pirmuoju metisu laikomą sūnų Martiną (1523–1595), bet ir pramokusi Hernano kalbos padėjo jam pažinti vietinio krašto politikos ir kultūros ypatumus.

Veikiausiai būtent iš jos Hernanas netrukus sužinojo apie itin galingą ir beprotiškai turtingą, bet visiems nusibodusią vietinę imperiją, kurios galo daugelis vietinių laukė jau ne vieną dešimtmetį.