Tais laikais feminizmas nebuvo itin madingas, mat skaityti mokėjo reta moteris ir veikiausiai tik kelios jų buvo varčiusios Simone de Beauvoir (1908–1986) ir Ericho Frommo (1900–1980) marksistinius veikalus.

Svarbiausias tų laikų žmogaus patelių tikslas buvo susirasti gerą sutuoktinį ir pagimdyti jam kelis vaikus, o jaunoji mergina turbūt nebuvo išimtis.

Tiesa, ji šiek tiek skyrėsi nuo daugelio kitų to meto merginų. Ši potenciali nuotaka buvo įtakingo vietinės reikšmės indėnų vado dukra, tad jos būsimasis jaunikis turėjo ne tik praskiesti genties genofondą bei pakelti jos reprodukcinę statistiką, bet ir atnešti politinės bei materialinės naudos.

Vieną dieną į genties valdomas žemes atsikraustė naujakuriai. Jie buvo labai panašūs į vietinius gyventojus, be to, itin sumanūs, stiprūs ir darbštūs, tačiau tuo pat metu ir kažkuo paslaptingi bei grėsmingi.

Jie pareiškė genties vadui norintys įsikurti šiose žemėse ir kultūriškai bei biologiškai susijungti su jo žmonėmis, o pats paprasčiausias ir greičiausias būdas tą padaryti buvo abiejų genčių didžiūnų vedybos.

Trumpai pasvarstęs ir padvejojęs, merginos tėvas sutiko ir atidavė ją atėjūnų vadui į žmonas.

Išaušo svarbiosios dienos rytas ir pasipuošusią nuotaką pasitiko penki naujosios genties žyniai. Visi jie buvo išsidažę veidus ir kitas kūno dalis bei apsikarstę spalvingais prabangių akmenų papuošalais bei vietinių paukščių plunksnomis.

Jie meiliai nusišypsojo merginai, o ji atsakė jiems tuo pačiu. Labiausiai pasidabinęs žynys laikė keistą lazdelę. Viename jos gale buvo išraižyta grėsminga plėšrūno galva, o išilgai pačios lazdelės – pritaisyta siūlų su barškančiais gyvūnų kaulais.

Iš pradžių žynys pamojavo šia lazdele priešais nuotaką, tarsi naujagimį krikštijantis katalikų kunigas arba Sveikatos apsaugos ministerijos darbuotojas, tikrinantis oro uosto keleivių temperatūrą. Vėliau jis ratu apėjo merginą, kratydamas lazdelę virš žemės.

Būsimoji nuotaka dar kartą nusišypsojo, kaip šypsosi į egzotišką kraštą atvykę ir su perdėtu vietinių svetingumu susidūrę turistai. Naujieji ritualai priminė čionykščius, tačiau tuo pat metu kažkuo skyrėsi, tad merginai buvo ir baugu, ir smalsu, ir įdomu. Ji jautėsi sutrikusi, tačiau taip pat bijojo ką nors padaryti ar pasakyti ne taip, kad neįžeistų svetimos genties.

Staiga žynys liovėsi mojavęs savo rakandu ir paprašė nuotakos išsižioti. Ji išsižiojo ir šventikas jai įdėjo į burną saują nežinomų augalų sėklų. Jis teigė, kad to reikalauja genties tradicijos. Prabėgo geras pusvalandis ir vestuvių procesija pajudėjo šventyklos link.

Netrukus mergina pasijuto keistokai. Jai atrodė, kad jos vidinė esatis atitrūko nuo fizinio kūno ir dabar skrisdama iš aukštybių stebi save pačią. Penki nuotaką lydintys vyrai vieną akimirką jai atrodė draugiški ir mieli, o kitą – pikti ir grėsmingi, lyg grobį pajutę žvėrys.

Greitai mergina suprato, kad kažkas ne taip. Šventykla, prie kurios atėjo procesija, buvo skirta ne vedyboms, o žmonių aukojimui. Aukštai sklandanti merginos dvasia suprato, jog kūnas prarado sąmoningą valią priešintis ir netrukus pasigirdo veriantis klyksmas.

Kažkur aptemusio nuotakos proto gelmėse esantys instinktai prasiveržė lauk ir jaunoji garsiai rėkdama bandė bėgti, tačiau jau buvo per vėlu. Penki ją lydintys vyrai stipriai sugriebė besimuistantį merginos kūną ir lėtai, bet užtikrintai pradėjo ją tempti stačiais laiptais į šventyklos viršų.

Pasiekus altorių, mergina buvo paguldyta ant jo akmens. Keturi vyrai laikė nuotakos galūnes, o penktasis, mojavęs lazdele, pasiėmė nugludintą vulkaninio stiklo-obsidiano peilį ir teismo eksperto kruopštumu pradėjo skrosti merginos krūtinės ląstą.

Netrukus ši buvo atverta ir dar gyva nuotaka pajuto, kaip į jos kūną pradėjo skverbtis nepažįstamo vyro rankos. Staiga jos apčiuopė jaunosios širdį ir grubiai nuplėšusios kraujagysles ištraukė plazma bei krauju aptekusį organą ir iškėlė jį priešais saulę.

Merginos sąmonė dar buvo šviesi, o mįslingosios sėklos užgniaužė fizinį skausmą. Ji viską matė, girdėjo ir suprato, tačiau nebegalėjo nieko pakeisti. Tos pačios dienos vakarą aplankyti jaunųjų atėjo nuotakos tėvas. Jis nerado nei savo dukters, nei jos sutuoktinio, tačiau išvydo vyriausiąjį žynį, apsitempusį nudirtą nužudytos merginos odą.

Iš pradžių šventikas vadui pašoko mįslingą šokį, o vėliau pranešė, kad jam teko didelė garbė – jo dukra buvo sutuokta su vienu gentį globojančių dievu ir dabar pati yra pakelta į kone šventųjų lygmenį.

Žmonių aukojimas tais laikais nebuvo didelė sensacija, tačiau vadas negalėjo atleisti atėjūnams, kad jie taip pasielgė su jo vaiku, į kurį buvo dedamos nemenkos politinės viltys. Supykęs vadas surinko visus savo žmones ir jėga nuvarė atėjūnus link netoliese buvusio ežero, kurio viduryje stūksojo pelkėta sala.

Salos reljefas netiko nei gyventi, nei žemės ūkio kultūroms auginti, tačiau naujakuriai nenusiminė, mat jų lyderis pareiškė matęs ant kaktuso tupintį erelį su gyvate snape. Tai esą aukštesnių jėgų ženklas, rodęs, kad būtent čia širdis lupančios genties laukia itin šviesi ateitis.

Būtent čia iškils jų miestas, panašus į tą didingą, apleistą gyvenvietę, kurią jie aptiko keliaudami. Būtent čia bus įkurti įspūdingi kanalai, užtvankos, švarų vandenį tiekiantys grioviai, dirbtinės – plaukiojančios salos bei milžiniškos dievams garbinti skirtos šventyklos, kurių aukštybėse bus aukojami žmonės.

Miesto valdovas prausis dukart per dieną, o šimtai valytojų kas savaitę stengsis, kad gatvėse vyrautų aukščiausio lygio higiena.

Iš pradžių gyvenvietė susijungs su pora kitų didelių miestų, o vėliau prasidės įspūdingi karo žygiai, sukursiantys iki dabartinės Gvatemalos besidriekiančią imperiją su 20 mln. gyventojų.

Ir miestas buvo įkurtas. Jį pavadino Tenočtitlanu.