Paradoksalu, bet nors pačiai (kaip turbūt dažnam moksleiviui) tikrai yra pasitaikę dienų, kai iš mokymo įstaigos pareidavau nubliautu veidu, šiandien priežasčių beveik nebepamenu. Užtat labai ryškiai atmintyje iki šiol įstrigę idiotiški pretekstai, dėl kurių per dantį kolektyviai traukdavome kitus. Tarp jų – nieko išskirtinio, vaikai juk tyčiojasi iš tų, kurie kiek kitokie. Apkūnesni, keistokai kvepia, kalba su akcentu, rengiasi ne kaip visi, neatitinka griežtų reikalavimų, koks turi būti tikras berniukas ar tikra mergaitė. Būdamas vaiku dar nelabai suvoki, kad ir su tuo autsaideriu, tebūnie visiška tavo priešingybe, turite šį tą bendra – jausmus. Jis irgi gyvas. Ir gal tai tu jam atrodai kažkoks keistas. Tačiau abu turite teisę gyventi. Ramiai ir be žodinių išpuolių ar juoko pavymui.

Norisi tikėti, kad dauguma tų, su kuriais per paskutinį skambutį atsisveikindama susimojavau aš, šiandien subrendę pakankamai, jog tai suprastų. Tikiuosi, nebeprunkščia į kumštį, išgirdę aukštesniu balsu ir kiek manieringiau kalbantį vyrą. Nebešnabžda draugeliams į ausį užgaulių juokelių, pamatę moterį kultūristę. Nebeklijuoja etikečių bendradarbiui, kuriam patinka rengtis vien spalvingais drabužiais, kuriuos nusimezgė pats iš nuosavo šuns vilnos.

Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai".

Ir vis dėlto nereikia toli ieškoti pavyzdžių, kad patyčios – ne vystyklai, kad kiekvienas iš jų su amžium išaugtų. Štai sėdi karštą vasaros dieną lauko kavinėje, matai artėjančią apkūnesnę merginą, išdrįsusią užsidėti šortus, ir jau girdi kūmutes prie gretimo stalo pašaipiai sakant: "Žiūrėk, kokia gražuolė!" Ar nuo galvos iki kojų išsitatuiravęs vyrukas, kuriam būtinai kas nors pajus pareigą pamoralizuoti, kaip jis, kvailys, savo kūną susigadino. O komentarai internete – išvis atskira respublika, kuriai apkeliauti vargu ar pakaktų gyvenimo (ir noro).

Štai dėl to labai mėgstu bendrauti su daug tolimų kraštų apkeliavusiais žmonėmis. Arba jei ne fiziškai, tai bent jau mintimis po knygų pasaulį paklajojusiais. Ne tik dėl įdomių istorijų, bet ir filosofijos, kurią tokie pašnekovai dažniausiai būna prisijaukinę. Kai žmogus patiria gyvenimą, kardinaliai besiskiriantį nuo jo, ima trupėti tvirtovė, kuri vadinasi "Aš žinau geriausiai". Pamačiusį Azijos gatvėse altorėlius su limonadu, skirtu dievams, maisto turgus, kuriuose vabalai – ne radinys higienos kontrolei, o delikatesinė prekė, ar šeimas, kuriose melstis penkiskart per dieną – normalu, mažai kas stebina neigiamai. Ir jei į tokį žmogų žiūri su pagarba bei teigiama emocija, jis nesukinės pirštu prie smilkinio tau – net jei vietoje skrybėlės ant pakaušio esi prisitvirtinęs ananasą. O jei dar turi ką papasakoti, žiūrėk, gal net išmoksite vienas iš kito kažko naudingo ir paaiškės, kad ananasas – ekologiškas ir patogus galvos apdangalas.

O štai kai egzistuoji kaip arklys, užsidangstęs akidangčiais, nesiliauji galvoti, kad tai, koks esi, kaip gyveni ir mąstai tu – tobulas pavyzdys. Ir kiekvienam, netelpančiam į tuos rėmus, mėgini skaudžiai parodyti, kur jo vieta. Aiškini, su kuo tuoktis, nes kitokia meilė negu tavo – netikra, nurodinėji, kokią šukuoseną nešioti, nes įmantresnė – išsidirbinėjimas, ar kam melstis, nes du dievai po vienu stogu arba vienos valstybės perimetre juk tilpti negali. Tarsi vaikas, kuris nepažįstamą objektą iškart laiko grėsmingu, todėl geriau pirmas puls, kad tik nekiltų grėsmės tam, ką taip gerai žino.

Tai štai, tikiuosi, kad dabartinė jaunoji karta, tebūnie ir per išmaniojo ekraną, pamatys, jog pasaulis didžiulis bei margaspalvis. Ir neapsiriboja vien jų laiptine. O kartu vis dažniau primins tai ir savo tėvams bei seneliams, jei šie netyčia primiršo.