Viskas neblogai tada, kai tuos mažuosius angelėlius iš tikrųjų planuoji. Nė nenoriu plėstis apie tai, kaip turėtų jaustis tos, kurios labai nori, bet negali susilaukti vaikų (beje, pamąstykite apie tai kitąkart, prieš žiodamiesi tardyti). Tačiau tikra velniava užverda toms, kurių atsakymas gali būti nebent tyla, melas arba nuoširdi tiesa: "Neplanuoju. Nenoriu". Nes, pagal tuos klausinėtojus, pirma ir pagrindinė kiekvienos moters gyvenimo misija yra gimdyti, o taip nemanančios – dar nieko nesuprantančios kvailės ar savanaudės kalės.

Yra moterų, kurioms jau nuo vaikystės vienintelis aiškus dalykas – troškimas tapti puikiomis žmonomis ir mamomis. Pažįstu ne vieną, atvirai sakančią, kad jų idealaus gyvenimo vizija – tapti namų šeimininke, kas kelerius metus pagimdančia po kūdikį tam, kad paūgėjus atžalai, netektų ieškotis darbo. Ir čia neįžvelgiu nieko blogo, nes užauginti vaikus – rimtas ir didžiulių pastangų reikalaujantis darbas, kuris dažnai neįvertinamas. Tačiau šįkart kalbu ne apie mamas iš prigimties, o apie tas, kurioms motinystė nėra viena iš nekvestionuojamų sudedamųjų ateities dalių. Net tuomet, kai atsirasti vaikams yra finansinės ir visos kitos galimybės, o ir mylimas žmogus šalia, prie namų židinio šios moterys nejaučia krykštavimo ir gugavimo trūkumo. Ir, manau, dėl to joms nepelnytai tenka išgyventi mėšlo laviną.

Moteris nėra vien gimda ant kojyčių, kuri dėl savo lyties į pasaulį atėjo su dar bent vieno žmogaus atvedimo į jį skola.

"Nenoriu vaikų" iš moters lūpų daugeliui vis dar skamba kaip įžeidimas gamtai. Pasipila įvairiausi argumentai, kodėl bevaikės moters gyvenimas – beprasmis. Frazėmis nuo "Moters pareiga pratęsti giminę" ir "Vaikai – didžiausias gyvenimo džiaugsmas" iki legendinio "O kas tau vandens stiklinę senatvėje atneš?" bandoma protinti žmogų, kaip jam eksploatuoti nuosavus reprodukcinius organus. Na, visų pirma, vargšai vaikai, jei į pasaulį paleidžiami tik tam, kad karšintų nusenusius tėvus. Džiaugsmą skirtingi žmonės patiria dėl skirtingų dalykų, ir ne kiekvienam vaikų auginimo laimė atsveria nuo jo neatskiriamą stresą ir milžinišką atsakomybę. Galų gale moteris nėra vien gimda ant kojyčių, kuri dėl savo lyties į pasaulį atėjo su dar bent vieno žmogaus atvedimo į jį skola.

Pati prieš mažuosius kategoriškai nesu nusiteikusi, tačiau vis vien gebu suvokti, kad kitoms net mintis apie sauskelnių keitimą ar bemieges naktis gali prilygti košmarui. Man suprantama, kodėl moteris gali nenorėti mėgautis nuosavų namų tyla ir švara, gyvenimo komfortu, laisve ir nepriklausomybe. Ne mistika ir tai, kad nėštumas ir jį vainikuojantis gimdymas, o po to sekantys 18 metų teisinės bei visas gyvenimas moralinės atsakomybės už kitą asmenį neatrodo lyg atostogos. Sakysite, savanaudės? Egoistės? Galbūt. Tačiau kiekvienas žmogus turi teisę rūpintis savimi, kaip išmano. Ir jei tik tai darydamas niekam nekenkia, netampa šėtono vietininku Žemėje.

Pamenu, interviu su vienu psichoterapeutu metu gydytojas prasitarė, kad didelė dalis jo klientų – moterys, įsitaisiusios vaikus iš pareigos, dėl to, kad taip priimta, dėl to, kad bandė pririšti vyrą, ir dėl dar daugybės kitų iš esmės neteisingų priežasčių. Gimus šiam, kaltina save nepatiriančios motinystės džiaugsmo, ilgisi anksčiau buvusio gyvenimo ir jaučiasi tarsi spąstuose. Nenuostabu. Juk paradoksas: pati aplinka, taip brukanti kartais nė nepažįstamas moteris į tradicinius ir jiems priimtinus gyvenimo rėmus, nustoja domėtis tuo svetimu gyvenimu tada, kai jame iškyla kokių nors bėdų. Neretai būtent stengiantis tobulai tuos rėmus užpildyti. Nes ne visoms gyvenimo prasmė yra vaikai. Ir nereiškia, kad gyvenantis kitaip negu tu, gyvena mažiau prasmingai.