Žinome, kad Lietuvoje jų infrastruktūra ganėtinai apleista. Daugiau nei 60 proc. Lietuvių gyvena daugiabučiuose ir kritiniais atvejais prieglobsčiu nuo sprogimų virstų daugiabučių ar privačių namų rūsiai.

Deja, pastarųjų metų tendencijos lėmė, kad dalis gyventojų išvis liko be įrengto rūsio ar pusrūsio. Ir tam yra paprastų fizikinių priežasčių: Lietuvoje santykinai aukštas gruntinio vandens lygis, todėl mūsų rūsiai dažniausiai asocijuojasi su vėsia ir drėgna patalpa; tinkamai juos įrengti inžineriškai įmanoma, bet kainuoja papildomų lėšų.

Istorinė perspektyva

Žvelgiant istoriškai, kai tik žmonija galėjo, stengėsi lįsti lauk iš tamsių, drėgnų urvų ir statytis namus atvirose vietovėse. Tai buvo pranašumas: natūrali šviesa, sausesnės patalpos, į patalpas nebėgantis lietaus vanduo, grynas oras, daugiau įėjimų, galimybė planuoti ir, žinoma, atsiveriantys vaizdai.

Ilgainiui miestų plėtra ir tinkamos vietos stoka lėmė jos vertės kilimą ir daugiaaukščių pastatų statybą. Virš žemės būstus įsirengę žmonės po žeme, neskaitant šachtų, dažniausiai įrengdavo tik gamybines, sandėliavimo arba pagalbines patalpas. Šiuolaikiniuose megapoliuose kaip niekada trūksta vietos pastatams. Urbanizacijai įgaunant pagreitį, požeminių gyvenamųjų pastatų plėtra vis labiau turėtų atrodyti kaip logiškas sprendimas.

Tačiau kodėl iki šiol gyvenimas tokiuose namuose dažniausiai atrodo kaip iššūkis arba kaip laikinas, dažniausiai ekonominių priežasčių nulemtas sprendimas? Iš dažniausių nuogąstavimų, be tamsos, vėsos ir drėgmės, požeminių pastatų atveju minimas net ir galimas oro trūkumas, įvardijama padidėjusios radono koncentracijos grėsmė, užliejimo vandeniu pavojus, įkalinimas žemės drebėjimo atveju, užgriuvus įeigai, vaizdo pro langą trūkumas, spengianti tyla ir pan.

Gyvenant požeminiame name žmonių baimės gali virsti ir liga – klaustrofobija. Gyvenant aukščiau nei antrajame aukšte, iškritus iš pastato, galima sunkiai susižeisti ar užsimušti, tačiau aukščio baimės nėra, akrofobija neišsivysto. Atrodo, kad gyventojai paprasčiausiai gyvenimą aukštai priima kaip natūraliai įprastą ir apie tai net negalvoja.

Didesnis saugumas

Dažnai teigiama, kad, net be žemės darbų, požeminių namų statyba bus brangesnė, nes konstrukcijos turės atlaikyti grunto ir gruntinio vandens slėgius, reikės spręsti gruntinio vandens klausimus – jį žeminti arba hermetizuoti pastato išorinius atitvarus.

Natūralu, kad tokį pastatą remontuoti yra brangu ir sudėtinga, nors jau dabar sėkmingai naujinamos įvairios savaime atsinaujinančio betono technologijos, sumažinančios riziką ir išlaidas. Atrodo, kad gyvenant po žeme bus didesnės ir eksploatacijos išlaidos: reikės priverstinės oro ventiliacijos ir dirbtinio apšvietimo visą parą.

Be visų paminėtų, nors ir šiek tiek ginčytinų požeminių pastatų trūkumų, galima būtų įvardyti ir jų pranašumus, lyginant su antžeminiais.

Požeminis pastatas yra saugesnis žemės drebėjimo, ypač tornado, atvejais, karo atveju yra ir slėptuvė, o pritaikius kai kuriuos architektūrinius sprendimus gali tapti ir beveik nematoma priešams.

Požeminio pastato atveju išsaugomas privatumas, o gyvenamųjų patalpų išdėstymas nematomas ir nenuspėjamas pašaliniams. Ne visada puikų vaizdą pro langą būtų galima kompensuoti žymiu triukšmo sumažinimu. Norint pajusti dalį šių pranašumų net nebūtina kastis po žeme.

Atliktas tyrimas

Kartu su KTU Statybos ir architektūros fakulteto kolegomis ir studentais atlikome tyrimą ir nustatėme, kad optimalus yra ne visiškai požeminio, bet vadinamojo įgilinto pastato variantas.

Jis suprantamas kaip keli pastato aukštai įrengti po žeme ir vienas ar keli aukštai – virš žemės. Galimas ir pastato stogo lygmens su žemės paviršiumi variantas. Labai patogu pastatą įrengti kalvoje ar šlaite – tada vienas pastato fasadų paliekamas atviras, išsaugant vaizdą į aplinką. Tokiu atveju gyventojams būtų paprasčiau patekti į pastatą, galima  išnaudoti natūralios šviesos patekimą, kitaip sutvarkyti oro ventiliaciją.

Brangstant energetiniams resursams labai svarbus klausimas – energijos sąnaudos pastatams šildyti šaltuoju metu laiku ar vėsinti – šiltuoju. Tai svarbu ir antžeminiams, ir įgilintiems, ir požeminiams pastatams.

Tipiniams antžeminiams pastatams buvo sukurta ir patobulinta daug metodų ir technologijų, skirtų elektros ir šilumos poreikiui sumažinti, tačiau energijos poreikis šildyti ar vėsinti vis dar išliko per didelis, kad jį būtų galima visiškai patenkinti naudojant atsinaujinančius energijos šaltinius ar biokurą.

Vien iš teorinės pusės galima teigti, kad energijos poreikis įgilintam arba požeminiam pastatui šildyti ar vėsinti bus mažesnis nei antžeminiam pastatui. Juk žiemą dirvožemio temperatūra yra aukštesnė nei oro, o vasarą – žemesnė, todėl šis reiškinys gali būti panaudojamas įgilintam ar požeminiam pastatui šildyti ar vėsinti.

Šilumos mainus per išorines pastato atitvarus į aplinką lemia nemažai veiksnių. Pagrindinis veiksnys – temperatūrų skirtumas skirtingose atitvaro pusėse. Pastato viduje stengiamasi palaikyti žmogui komfortišką vidaus oro temperatūrą, artimą 20 °C.

Kaip matome, iššūkių norint persikelti gyventi po žeme tikrai yra, tačiau didesnė dalis jų – ne inžineriniai, o psichologiniai. Keliautojus po įvairius pasaulio didmiesčius jau sunku nustebinti milžiniškomis metro stotimis ar ištisais prekybos centrais po žeme, tačiau ar pajėgsime po darbų sugrįžti į savo butus, esančius po žeme, parodys laikas ir būtinybė.