Štai turiu pažįstamą, kuri jau kokius septynerius metus neatranda laiko sau. Teisybės dėlei, neatrado turbūt ir anksčiau, bet tada dar nebuvome bičiulės. Kiek probėgomis susitinkame, visuomet pajuodusiais paakiais, ties nervinio išsekimo riba ir maitinanti save, o kartu aplinkinius, pažadais. Iš pradžių – apie vieną diplomą, paskui – apie antrą, vėliau buvo svajonių darbas, paskui kitas – geresnis. Tie pasižadėjimai visuomet suręsti pagal tą pačią formulę: "Kai jau į šį kalną užkopsiu, tada pagaliau pailsėsiu ir pasidžiaugsiu tuo, ką turiu. Nes dabar tam tiesiog neturiu laiko."

Pastebėjote, kad vaikystėje rašytus mamos raštelius ko nors nenuveikti pakeitė burtininkiška frazė: "Neturiu laiko." "Neturiu laiko pabendrauti su draugais", "Neturiu laiko atostogoms su šeima", "Neturiu laiko nueiti pas psichologą, nors gyvenimas virto ištisa kančia", "Neturiu laiko pasitikrinti sveikatą"... Tai turbūt užvis liūdniausia, nes kai to laiko galiausiai atrandi, gali sužinoti, kad ne marios jo ir beliko.

Kaip ir didžioji manosios kartos dalis užaugau su serialu "Draugai". Jame buvo viena kiek neurotiška veikėja Monika, kuri taip brangino savo indų servizą, kad jį laikė labai ypatingoms progoms – na, pavyzdžiui, Anglijos karalienės vizitui. Juokėsi milijonai žiūrovų, bet ir patys elgiasi panašiai. Tos šventinės lėkštės dulka kone kiekvienos šeimos indaujoje, kol būna ištraukiamos porąkart per metus. Kaip ir tas gražus bei neprotingai brangus peniuaras, stalčiuje laikomas Valentino dienai ir vedybų metinėms. Panašiai pas daug ką laikomi dar ir geri žodžiai, nuoširdūs pokalbiai ar realus svajonių siekimas. Nes dabar nėra laiko, į šonus baksnoja darbai ar tiesiog nėra progos.

Jei negali prisiminti, kada iš tikrųjų stabtelėjai, giliau įkvėpei oro ir jauteisi laimingas, gal metas lėkščių, peniuarų ir žmogiškos šilumos nebesaugoti ypatingai progai.

Taip, būna tokių ruožų gyvenimo kelyje, kai nuo riedėjimo tempo ir duobių norisi tik užsimerkti ir tvirčiau įsikibti. Bet jei negali prisiminti, kada iš tikrųjų stabtelėjai, giliau įkvėpei oro ir jauteisi laimingas, gal metas lėkščių, peniuarų ir žmogiškos šilumos nebesaugoti ypatingai progai? Kol dar tebeturi, kas šiais dalykais pasidžiaugs kartu.

J.Lennono dainoje, skirtoje sūnui, buvo ir kitos eilutės: "I can hardly wait to see you come my age, but I guess, we’ll both just have to be patient" ("Laukiu nesulaukiu pamatyti tave savojo amžiaus, bet tam abiem mums prireiks kantrybės"). Tolimesnę tragišką genialiojo bitlo istoriją žinome turbūt kiekvienas. Sunku nuspręsti, kiek tiesos frazėje "kantrybė – dorybė", o kiek Ambrose'o Bierce'o citatoje: "Kantrybė – nežymi nevilties forma, pateikiama kaip vertybė." Bent jau aš apie tai pagalvoti planuoju arbatą plikydama gražiausiame porceliano puodelyje – nelaukdama ypatingos progos.