Galerijos sienos tampa pereinamąja erdve į kitokią realybę, kuri užfiksuota fotomenininko kūriniuose, nesiekiančiuose priblokšti parodos žiūrovo ar vaizdu papasakoti neįtikėtinos istorijos. Kitokia realybė R. Augūno fotografijose tai – realybė, kuri supa ir mus, čia, Lietuvoje, tačiau pro kurią praeiname dažnai jos nepastebėję, kadangi ji per daug paprasta, kasdienė ir neįsimenanti. Ši – kitokia – realybė prieš beveik dešimtmetį, kai niekas dar nežinojo apie Instagram, buvo tai, kuo žmonės (pasi)tikėjo, ko nesistengė koreguoti kompiuterinėmis programomis ar fotografiniais filtrais.

R.Augūnas fotografijose, fiksuodamas gatvės gyvenimo akimirkas, dėmesį sutelkia į erdvės judesį, dinamiką, momentines kadre esančių žmonių emocijas. Tačiau nei pačios erdvės, nei žmonių fotomenininkas neišskiria ir nepadaro jų ypatingų istorijų, kurios kasdien užpildo socialinius tinklus, veikėjais ar superherojais. Menininko kūriniuose žmonės ir lieka žmonėmis, o gatvės – gatvėmis.

Romualdas Augūnas. "Kongas"

Dažnai virtuali realybė reikalauja paveikslo, kuriame įvykiai, emocijos, patirtys būtų labai ryškūs, o R.Augūnas lieka prie fragmentiško kitokios realybės vaizdo, kuriame svarbios detalės.

Dabartyje tapo gana įprasta pasakoti apie kiekvieną savo gyvenimo akimirką, žinoma, tikintis sulaukti reakcijų (komentarų, like’ų). Konkurencija šioje srityje yra gana didelė, todėl ypač svarbus tapo "nuoširdumo" faktorius, socialiniuose tinkluose priartinantis istorijos pasakotoją prie jo sekėjų. R.Augūnas savo fotografijose yra visiškai nenuoširdus ir neasmeniškas. Jis, kaip ir parodos lankytojas, yra žiūrovas, stebėtojas, kuris nesistengia tapti pirmaplaniu veikėju, nes jam daug įdomiau būti atradėju. Ir tos kasdienio gyvenimo akimirkos, nesvarbu, būtų parsivežtos iš Nepalo, Kubos ar kitos tolimos šalies, tiek žiūrovui, tiek pačiam menininkui tampa ne trumpalaikiu įspūdžiu, o tikru prisiminimu, atminties dalimi.

Tuo ir skiriasi kitokia R.Augūno realybė nuo tos, kuri supa mus dabartyje. Jos susikeitė vietomis. Nes ta realybės forma, kuri yra matoma virtualybėje, jau nebėra kitokia. Ji tapo įprastà. Lygiai taip pat tapo įprasta ir manipuliuoti kasdieniame gyvenime supančia realybe, pritaikant ją prie virtualybės, kuri dabar tapo svarbesnė, įdomesnė (visiškai ignoruojant faktą, jog buvo ir bus netikra). Virtualybėje netgi vyksta įdomus žaidimas – "aš palaikinsiu tavo realybę, jei tu palaikinsi manąją" – kurio tikslas yra sukurti "nuoširdų" ir "draugišką" ryšį su asmeninių istorijų sekėjais, be kurių šiuolaikinis socialinių tinklų pasakotojas būtų nesvarbus. O "būti nesvarbiu" – tai būti pakeistu, iškeistu į kažką kitą, kieno istorijos asmeniškesnės. Šiuolaikiniam pasakotojui tai prilygsta tragedijai. Tačiau juk ir tragedija gali būti panaudota socialinio tinklo kanalui palaikyti ir atskleisti savo "drąsą būti pažeidžiamam". Kurti virtualią realybę ir nuolatos galvoti apie jos scenarijus gali būti tikrai sudėtinga.

Romualdas Augūnas. "Meksika"

Dažnai virtuali realybė reikalauja paveikslo, kuriame įvykiai, emocijos, patirtys būtų labai ryškūs, o R.Augūnas lieka prie fragmentiško kitokios realybės vaizdo, kuriame svarbios detalės. Čia taip pat svarbus yra fotomenininko kūriniams būdingas grūdėtas fotografinis paviršius, kurį galima interpretuoti kaip laikinumo ženklą. Žvelgiant į kai kurias fotografijas, rodos, būtų galima nupūsti ar ranka nubraukti mažomis granulėmis nusėtą nuotraukų paviršių ir vaizdo nebeliktų, jis išnyktų. Aksioma "Nieko nėra pastovesnio už laikinumą" pasitvirtina, nors virtualybė, į kurią vieną kartą įkelta istorija lieka joje amžinai, ir nori šią aksiomą paneigti. Istorijos, prisiminimai, mintys – virtualioje realybėje tampa failais, priklausančiais jau nebe pasakotojui, nebe klausytojui, nes nepaisant to, kad toje erdvėje failai išlieka, iš žmogaus atminties jie išsitrina, kadangi kiekvienu asmeninės istorijos pasidalinimu socaliniame tinkle siekiama vis labiau nustebinti, todėl svarbaus, reikšmingo, neužmirštamo atsiminimo vietą užima pasikartojantys trumpalaikiai blykstelėjimai, tokie panašūs vienas į kitą.

R.Augūno darbai, kurių fotografines išklotines galima su lupa ištyrinėti galerijoje, nors ir turi sąsajų, tačiau nėra panašūs vienas kitą. Kūriniai nepasakoja nuoseklių istorijų, veikiau yra jų fragmentai, atskirti nuo konteksto. Jie tampa dalimis daug platesnio turinio, kurio į asmeninį pasakojimą nepavyktų įsprausti. R.Augūno fotografijos atkreipia žiūrovo dėmesį į mažas detales – paprastos kasdienybės minutes – kurios galbūt nėra pripildytos gilios prasmės ar išgyvenimų, tačiau yra tikros. Ne(iš)taisytos ir nepagražintos. Fotomenininko kadruose išryškėja gyvenimo patyrimo momentai, kurie tikrai ne visi yra vienodai reikšmingi, tačiau neabejotinai visi – Didžiojo paveikslo, kuris galbūt atsivers tada, kai atsidursime prie savo gyvenimo krašto, dalys.