Bendraudama su naujais žmonėmis vis mėgstu paklausti, apie ką jie svajojo būdami vaikai. Kartais pokalbiai užsisuka taip, kad imame diskutuoti ir apie dabartines svajones. Sunku nepastebėti, jog nelaimingiausi, daugiausia užslėpto nusivylimo bei vidinio pykčio savyje nešioja tie, kurie veikia ką nors visiškai ne tai, ko išties troško. Atrodo, išsvajotą darbą ar veiklą jie nugrūdo į tamsiausią spintos galą ir atsakingai dirba ką nors "rimto" ar "perspektyvaus". Bet iš tos glūdumos girdisi nenutildomas, vis apie save primenantis balselis – nė nepamėgintas išnaudoti potencialas.

Man regis, baimės daryti tai, ką nori, mastas toks didelis ir dėl to, kad mes, kaip visuomenė, kažkaip nesveikai sureikšminame nesėkmes. Traktuojame jas it gyvenimo pabaigą: dėl savų skaudžiai save plakame, artimuosius skatiname jų vengti it ugnies, o iš svetimų dar ir pasišaipome. Štai, pavyzdžiui, turiu keletą bičiulių, kurie dirba samdomus darbus, švelniai tariant ne itin svetingoje darbo aplinkoje. Jiems visiškai realu, atlikus "namų darbus", būtų pradėti tą patį daryti savarankiškai, o su laiku net ir imti vadovauti kitiems. Tačiau padūsavimai prie vyno taurės, kaip būtų šaunu pagaliau pasiryžti ir pradėti kurti savo verslą (ne vien minčių lygmenyje), išgaruoja jau kitą rytą nunarinus galvą spūdinant į nekenčiamą darbovietę. Mintis "o jei nerasiu klientų ir bankrotuosiu?" jiems tolygi mirties nuosprendžiui.

Nusivylimai dėl nesėkmių praeina, o graužatis dėl neišnaudotų šansų – ne.

Akiplėšiškai meluočiau, jei sakyčiau: "Bandykite ir jums būtinai pasiseks!" Kartais sekasi, o kartais ne. Ir toji sėkmė susideda ne vien iš likimo padovanoto talento, bet ir iš juodo darbo, atsitiktinumų, palankiai susidėliojusių aplinkybių ar sutiktų žmonių. Tačiau vien jau žinojimas, kad pabandei turėti tai, ko trokšti, suteikia daug vidinės ramybės, nepriklausomai nuo to, kuo viskas baigsis. Tada galima švaria prieš save patį sąžine rinktis saugesnįjį variantą, nesvarbu, tai pačios populiariausios šiemet studijos ar darbas kam nors kitam nuo aštuntos ligi penktos, ir taip ligi pensijos.

O dar būna, kad kartais, bandant eiti keliu, kurį kaip teisingą sufleravo intuicija, su laiku paaiškėja – ji melavo. Na, tai tos situacijos, apie kurias Oskaras Vaildas sakė: "Gyvenime yra tik dvi tragedijos: pirma yra negauti to, ko trokšti, o antra – gauti." Tai kaip nueiti į pasimatymą su vyruku, kuriam iš meilės mokyklos laikais keletą metų verkei į pagalvę, ir jau po dešimties minučių suprasti –  jis niekuo neypatingas. Bet ir tada gyvenimas nesibaigia. Ir nors vis dar populiarus gyvenimo šablonas įsitverti vienos karjeros krypties ir žygiuoti jos link iki grabo lentos, visai nebūtinai tai yra laimės receptas kiekvienam.

Kai kalba pasisuka apie tikrąjį pašaukimą, visada prisimenu istoriją apie savo giminaitį, kuriam vaikystėje tėvai bandė įskiepyti meilę griežti smuiku. Skiepijo šį prestižinį hobį taip entuziastingai, kad vieną dieną neapsikentęs jis smuiką sudaužė į laiptus. Ir gal, jeigu to padaręs nebūtų, šiandien turėtume ne vieną iškiliausių Lietuvos dailininkų, o vidutinioką smuikininką. Tikiu, man rašant šias eilutes, ne vienoje šalies svetainėje ir virtuvėje su savo vaikais jų ateities kelią aptarinėja tėvai. Ir linki viso ko geriausio. Tačiau jiems patiems palinkėčiau visų pirma pasiklausyti ir išgirsti, o tik tada patarinėti ar net ir atkakliai įrodinėti savo tiesą. Nes nusivylimai dėl nesėkmių praeina, o graužatis dėl neišnaudotų šansų – ne.