Ekspertai šiuo metu atsakyti į šį klausimą negali, tačiau jie gali nemažai papasakoti apie tai, kas vyko vėliau.

Iš pradžių, dar tą patį 1934-ųjų gruodį, buvo susitvarkyta su Sergejaus žudiku Leonidu Vasiljevičiumi Nikolajevu (1904–1934) bei dar 13 įtariamųjų, o vėliau prasidėjo masiniai areštai (per kelis mėnesius vien Leningrade buvo suimta nuo 30 tūkst. iki 40 tūkst. žmonių).

Netrukus pasklido žinia apie sąmokslą, beprotišką fundamentalių tamsiųjų jėgų planą, kuriuo siekiama nužudyti svarbiausius SSRS lyderius ir sugriauti utopinį sovietų rojų. Skelbta, kad šios tamsiosios jėgos veikia ne tik už SSRS sienų, bet ir turi daugybę šalininkų valstybės viduje, jie tik ir laukia progų žudyti, griauti, šnipinėti ir kitaip kenkti.

Veikti buvo būtina nedelsiant, tad sovietų politinė policija, kuri, nuo 1934 m. vadinosi Vidaus reikalų liaudies komisariatu (rus. „Narodnyj komisariat vnutrennich del“ – NKVD) tuojau pat ėmėsi darbo, o gausus informatorių tinklas darė viską, kad tardytojams nepritrūktų liaudies priešų.

„Tėtį įskundė kaimynas – dėdė Jura... Dėl niekniekio, kaip sakė mama. Man buvo septyneri. Mane kartu su savo vaikučiais dėdė Jura imdavo į žvejybą, irstė valtimi. Taisė mums tvoras. Suprantate, išeina visai kitoks budelio portretas – paprastas žmogus, netgi geras... Normalus... Areštavo tėtį, o po kelių mėnesių suėmė ir tėčio brolį. Valdant Jelcinui, man leido perskaityti jo bylą, ten gulėjo keli įskundimai, vieną parašė teta Olia... Dukterėčia... Graži moteris, linksma... Gražiai dainuodavo.... Tada jau buvo sena, klausiu: „Teta Olia, papasakok apie trisdešimt septintuosius...“. „O, tai buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Buvau įsimylėjusi“, – atsakė. Tėvelio brolis negrįžo namo. Dingo. Kalėjime ar lagery – neaišku. Buvo sunku, bet vis dėlto pasiryžau užduoti klausimą, kuris kankino: „Teta Olia, kodėl tu taip padarei? – „Kur tu matei sąžiningą žmogų Stalino laikais?“ (Tyli.) O dar buvo dėdė Pavelas, kuris tarnavo Sibire, NKVD kariuomenėje... Suprantate, nėra cheminiu požiūriu gryno blogio... Čia ne tik Stalinas ir Berija... Čia ir dėdė Jura, ir gražuolė teta Olia...“ – pasakojama Svetlanos Aleksandrovnos Aleksijevič (1948) knygoje „Laikas iš antrų rankų. Gyvenimas ant socializmo griuvėsių“ (rus. „Vremia sekond xend“, 2013).

1936 m. rugpjūčio 19 d. Maskvoje vadinamojoje Profesinių sąjungų rūmų salėje (kadaise čia šokdavo aristokratijos atstovai) prasidėjo pirmasis parodomasis konspiratorių teismas, kuriame buvo pareikšti kaltinimai Javsej Geršonui Radomyslskiui (1883–1936), Levui Borisovičiui (1883–1936) bei dar keturiolikai įtariamųjų.

Dauguma šių vyrų buvo tikri marksistinės revoliucijos veteranai, kurių politinė karjera prasidėjo gūdžiais carizmo epochos laikais. Jie ne tik prisidėjo prie senojo režimo griovimo ir socialistinės utopijos kūrimo, bet ir buvo arti Vladimiro Iljičiaus Uljanovo (1870–1924) bei Josifo Visarionovičiaus ir turėjo galimybę stebėti šių veikėjų evoliuciją, o dabar jų išperėta pabaisa buvo pasiryžusi juos pačius suplėšyti į gabalus.

Nebuvo jokių įrodymų, jokios gynybos ir jokios nekaltumo prezumpcijos, tik nuožmi teisėjo Vasilijaus Vasiljevičiaus Ulricho (1889–1951) bei prokuroro Andrejaus Januarijevičiaus Višinskio (1883–1954) vadeliojama žmonių traiškymo mašina ir keli šimtai žiūrovų, kurių dauguma buvo kruopščiai atrinkti NKVD agentai (dar į teismo salę buvo įleista nemažai diplomatų ir užsienio žurnalistų).

Pasakojama, kad per procesą beveik visi įtariamieji labai greitai su užsieniečiams nesuvokiamu nuolankumu pripažino savo kaltę, o Ivanas Nikitičius Smirnovas (1881–1936) buvo bemaž vienintelis atsisakęs tai padaryti.

Įtariamieji buvo kankinami, mušami, jiems nebuvo leidžiama miegoti, taip pat buvo grasinama jų artimiesiems, tad nemažai jų sutiko prisipažinti mainais į melagingą režimo pažadą, kad jų ir jų artimųjų gyvybės bus išsaugotos.

Oratoriaus gebėjimais garsėjęs ir astma sirgęs Jevsej Geršonas dabar vargiai pralemeno žodį, Levui Borisovičiui buvo grasinama sūnaus nužudymu, o Ivanas Nikitičius su atkakliu užsispyrimu laikėsi savo. Jis sutiko prisiimti bendrą atsakomybę, tačiau neigė kaltę.

„Aš reikalauju, kad visi šie pasiutę šunys būtų nušauti – kiekvienas jų“, – savo baigiamajame pasirodyme pareiškė prokuroras.

Kadaise Andrejus Januarijevičius kalėjo vienoje kameroje su Josifu (šis proceso metu leido laiką Sočyje, bet įdėmiai sekė visas naujienas) ir dalijosi su juo tėvų atsiųstu maistu, o dabar šis buvęs menševikas stengėsi parodyti savo lojalumą valdančiajam režimui, todėl šventeiviškai uoliai reikalavo kraujo. Jis garsėjo bjauriu elgesiu su pavaldiniais ir kokčiu polinkiu pataikauti aukštesnes pareigas einantiems asmenims.

Negaluojantis Jevsej Geršonas ir orumo likučius demonstruoti bandantis Levas Borisovičius buvo išvesti iš kamerų ir nuvesti žemyn vedančiais laiptais pas Vasilijų Michailovičių Blochiną (1895–1955), šiuo metu jau visiškai užmirštą asmenį, kuris tais laikais savomis rankomis veikiausiai atėmė gyvybę tūkstančiams žmonių.

Kai kurie liudytojai vėliau tvirtino, kad Jevsej Geršonas visiškai palūžo ir puolė verkšlenti bei bučiuoti budelių batus, tačiau orumą išsaugojęs Levas Borisovičius jį sugėdino ir paragino bent jau numirti taip, kaip dera vyrui.