Kasdien iš didelės valstybės jam plaukia negatyvas. Tai lėktuvas su oficialia nedraugiškos šalies delegacija nukrito, tai traukinys nuo bėgių nulėkė, nes kažkoks netikša užmigo girtas prie vairo. Tai kas nors pavogė tiltą arba sraigtasparnis įsivėlė į aukštos įtampos laidus. Arba nusiuntei į regioną rublių pensijoms pakelti, o pinigai nusėdo vietinio, beje, tavo paties paskirto, generalgubernatoriaus kišenėje.

Visa tai kenkia tau, tavo partijai, stiprėja opozicija, gali netekti posto, net atsidurti cypėje, nes ir pats mėgsti už valdiškus rublius statyti nuosavus rūmus.

Gyvendamas tokio negatyvo rutinoje ir būdamas vienas pats atsakingas už viską, nebeturi nei laiko, nei resursų imtis pozityvių dalykų. Griūvantis komunalinis ūkis, katastrofiška kelių būklė, viešasis transportas, sulaukęs pensinio amžiaus, infliacija, alkoholizmas, siaučiantis banditizmas tapo tokio vadovavimo kasdienybe.

Natūralu, kad nuo Lenino laikų pasistojęs klausimas: „Ką daryti?“ kasdien persekioja tokį valstybės vadovą kaip šmėkla.

Jei valstybė būtų nors šiek tiek panaši į demokratinę, būtų galima pasidalinti valdžios galiomis, o kartu ir atsakomybe su žemesnėmis valdymo grandimis. Tada nuo savo galvos galima būtų nusimesti kasdienius rūpesčius ir užsiimti strateginiais dalykais, šviesios ateities planavimu. Bet tokiu atveju sumažėtų tavo paties galios, sustiprėtų opozicija, vietose ir sostinėje pradėtų reikštis visokio plauko kitaminčiai – tavo giliu įsitikinimu užsienio žvalgybų šnipai.

Tada belieka vienintelė išeitis: kelti klausimą: „Kas kaltas?“

Atsakymas kaip ant delno – priešiškos valstybės, kurios taikosi užgrobti tavo šalį ir, svarbiausia, konfiskuoti tavo kruvinu prakaitu pavogtus milijardus dolerių.

Kai jau aišku, kas kaltas, tai pasidaro aiškiau, ką daryti. Pirmiausia, sumalti į miltus opoziciją. Vienus apkaltinti finansiniais nusikaltimais – nukirpti virkštelę pinigų srautams, kurie reikalingi opozicijai rinkimams, o kitus paskelbti liaudies priešais. Jeigu nei viena, nei kita, tai nužudyti sostinės centre, kad visiems būtų pamoka.

Taip pat reikia nudaigoti ir nepriklausomus žurnalistus.

1812 metai – Napoleono invazija, 1917 metai – spalio perversmas, 2022 metai – karas prieš Ukrainą. Kas 105 metus Rusija atsiduria ties išnykimo riba.

Tačiau ir šauniai pasidarbavus Žmogaus Teisių sunaikinimo baruose, pasiekus rezultatą, kad bet kuris žmogus, einantis gatve, gali būti sulaikytas ir nuvežtas į „otdelenie“ (skyrių), nes omonininkui atrodo, kad tu potencialus antivyriausybinio mitingo dalyvis, vis tiek, matvašu, tas gyvenimas šalyje negerėja, nors pasiusk. Didėja ne algos, pensijos, pašalpos, o infliacija. Naujos technologijos neįsisavinamos, komunalinis ūkis su viešuoju transportu ir keliais kažkodėl neatsinaujina.

Viena bėda ne bėda – tavo saugomose teritorijose – buvusios imperijos pakraščiuose, prasideda visokio plauko revoliucijos. Vienas po kito krenta iš postų tavo paskirti vasalai toms atsiskyrusioms teritorijoms valdyti.

Va, tada ir atgimsta sena kaip fašizmas idėja – „našich bjut“ (mūsiškus muša). Ji dar nuostabi ir tuo, kad savo liaudies mases galima paversti visiškais mulkiais, pasirengusiais pulti kaimynines šalis.

Tada socialiniai, ekonominiai dalykai liaudžiai lieka neaktualūs, nes jų galvos užimtos karu, tai yra operacijomis. Pirmiausia amputacija. Atpjauni nuo kaimyninės šalies gabalą teritorijos ir prisiuvi prie savo valstybės.

Jeigu ir tai nepadeda numalšinti kaimyninės šalies laisvės siekio, tada jau operuoji viską: vaikų darželius-lopšelius, ligonines, ypač gimdymo skyrius, slėptuves po teatrų pastatais, na, ir šiaip, gyvenamuosius kvartalus, gali net paleisti raketų salvę į paminklus, stovinčius ant masinių žudynių kapaviečių. Dar geras saviškių išvadavimo būdas svetimoje šalyje yra atominių jėgainių sprogdinimas.

Ir tokių operacijų metu valdyti pasidaro žymiai įdomiau. Svarbiausia, kad gali kasdien taukšti visokias nesąmones, meluoti iki apsišikimo, ir tavęs klausosi. Pamėgintų paprieštarauti – gresia 15 metų kalėjimo.

Jeigu tavo priešai aiškina, kad per „operaciją“ nužudei 100 vaikų, ramiai atsakai, kad jie patys vaikus žudo, nes nori tave – geriausią pasaulyje civilių žmonių chirurgą – neteisėtai apkaltinti.

1812 metai – Napoleono invazija, 1917 metai – spalio perversmas, 2022 metai – karas prieš Ukrainą. Kas 105 metus Rusija atsiduria ties išnykimo riba. Gal trečias kartas nemeluos? Išnyks pasaulį sunaikinti pasirengusi agresorė ir jos vietoje įsikurs normali demokratinė valstybė, gerbianti save ir kaimynus, sauganti, o ne trypianti Žmogaus Teises.