Quantcast

Geriausias vaistas nuo demokratijos – karas

Valdyti didelę valstybę yra labai neįdomus, varginantis darbas. Ypač, kai sukurpi sistemą, kur šalies vadovas yra asmeniškai už viską atsakingas, kai niekas negali nieko daryti be jo žinios. Toks šalies vadovas pradeda sėją ir užbaigia derliaus nuėmimą. Jis nurodo, ką nuteisti, o ką išteisinti.

Kasdien iš didelės valstybės jam plaukia negatyvas. Tai lėktuvas su oficialia nedraugiškos šalies delegacija nukrito, tai traukinys nuo bėgių nulėkė, nes kažkoks netikša užmigo girtas prie vairo. Tai kas nors pavogė tiltą arba sraigtasparnis įsivėlė į aukštos įtampos laidus. Arba nusiuntei į regioną rublių pensijoms pakelti, o pinigai nusėdo vietinio, beje, tavo paties paskirto, generalgubernatoriaus kišenėje.

Visa tai kenkia tau, tavo partijai, stiprėja opozicija, gali netekti posto, net atsidurti cypėje, nes ir pats mėgsti už valdiškus rublius statyti nuosavus rūmus.

Gyvendamas tokio negatyvo rutinoje ir būdamas vienas pats atsakingas už viską, nebeturi nei laiko, nei resursų imtis pozityvių dalykų. Griūvantis komunalinis ūkis, katastrofiška kelių būklė, viešasis transportas, sulaukęs pensinio amžiaus, infliacija, alkoholizmas, siaučiantis banditizmas tapo tokio vadovavimo kasdienybe.

Natūralu, kad nuo Lenino laikų pasistojęs klausimas: „Ką daryti?“ kasdien persekioja tokį valstybės vadovą kaip šmėkla.

Jei valstybė būtų nors šiek tiek panaši į demokratinę, būtų galima pasidalinti valdžios galiomis, o kartu ir atsakomybe su žemesnėmis valdymo grandimis. Tada nuo savo galvos galima būtų nusimesti kasdienius rūpesčius ir užsiimti strateginiais dalykais, šviesios ateities planavimu. Bet tokiu atveju sumažėtų tavo paties galios, sustiprėtų opozicija, vietose ir sostinėje pradėtų reikštis visokio plauko kitaminčiai – tavo giliu įsitikinimu užsienio žvalgybų šnipai.

Tada belieka vienintelė išeitis: kelti klausimą: „Kas kaltas?“

Atsakymas kaip ant delno – priešiškos valstybės, kurios taikosi užgrobti tavo šalį ir, svarbiausia, konfiskuoti tavo kruvinu prakaitu pavogtus milijardus dolerių.

Kai jau aišku, kas kaltas, tai pasidaro aiškiau, ką daryti. Pirmiausia, sumalti į miltus opoziciją. Vienus apkaltinti finansiniais nusikaltimais – nukirpti virkštelę pinigų srautams, kurie reikalingi opozicijai rinkimams, o kitus paskelbti liaudies priešais. Jeigu nei viena, nei kita, tai nužudyti sostinės centre, kad visiems būtų pamoka.

Taip pat reikia nudaigoti ir nepriklausomus žurnalistus.

1812 metai – Napoleono invazija, 1917 metai – spalio perversmas, 2022 metai – karas prieš Ukrainą. Kas 105 metus Rusija atsiduria ties išnykimo riba.

Tačiau ir šauniai pasidarbavus Žmogaus Teisių sunaikinimo baruose, pasiekus rezultatą, kad bet kuris žmogus, einantis gatve, gali būti sulaikytas ir nuvežtas į „otdelenie“ (skyrių), nes omonininkui atrodo, kad tu potencialus antivyriausybinio mitingo dalyvis, vis tiek, matvašu, tas gyvenimas šalyje negerėja, nors pasiusk. Didėja ne algos, pensijos, pašalpos, o infliacija. Naujos technologijos neįsisavinamos, komunalinis ūkis su viešuoju transportu ir keliais kažkodėl neatsinaujina.

Viena bėda ne bėda – tavo saugomose teritorijose – buvusios imperijos pakraščiuose, prasideda visokio plauko revoliucijos. Vienas po kito krenta iš postų tavo paskirti vasalai toms atsiskyrusioms teritorijoms valdyti.

Va, tada ir atgimsta sena kaip fašizmas idėja – „našich bjut“ (mūsiškus muša). Ji dar nuostabi ir tuo, kad savo liaudies mases galima paversti visiškais mulkiais, pasirengusiais pulti kaimynines šalis.

Tada socialiniai, ekonominiai dalykai liaudžiai lieka neaktualūs, nes jų galvos užimtos karu, tai yra operacijomis. Pirmiausia amputacija. Atpjauni nuo kaimyninės šalies gabalą teritorijos ir prisiuvi prie savo valstybės.

Jeigu ir tai nepadeda numalšinti kaimyninės šalies laisvės siekio, tada jau operuoji viską: vaikų darželius-lopšelius, ligonines, ypač gimdymo skyrius, slėptuves po teatrų pastatais, na, ir šiaip, gyvenamuosius kvartalus, gali net paleisti raketų salvę į paminklus, stovinčius ant masinių žudynių kapaviečių. Dar geras saviškių išvadavimo būdas svetimoje šalyje yra atominių jėgainių sprogdinimas.

Ir tokių operacijų metu valdyti pasidaro žymiai įdomiau. Svarbiausia, kad gali kasdien taukšti visokias nesąmones, meluoti iki apsišikimo, ir tavęs klausosi. Pamėgintų paprieštarauti – gresia 15 metų kalėjimo.

Jeigu tavo priešai aiškina, kad per „operaciją“ nužudei 100 vaikų, ramiai atsakai, kad jie patys vaikus žudo, nes nori tave – geriausią pasaulyje civilių žmonių chirurgą – neteisėtai apkaltinti.

1812 metai – Napoleono invazija, 1917 metai – spalio perversmas, 2022 metai – karas prieš Ukrainą. Kas 105 metus Rusija atsiduria ties išnykimo riba. Gal trečias kartas nemeluos? Išnyks pasaulį sunaikinti pasirengusi agresorė ir jos vietoje įsikurs normali demokratinė valstybė, gerbianti save ir kaimynus, sauganti, o ne trypianti Žmogaus Teises.


Šiame straipsnyje: karas Ukrainojedemokratija

NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

  • Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje
    Jūros liga Trijų jūrų iniciatyvoje

    Geležinės uždangos jau seniai nebėra. Tačiau jos šešėlis dar juntamas. Kelių, geležinkelių, oro, energetikos ir kitokios jungtys yra prastesnės toje Europos pusėje, kuri patyrė komunistinį valdymą. Ypač prasta situacija dėl &Scaro...

  • Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame
    Nevertiname, ką turime, prarandame – verkiame

    Manau, kad kiekvienas žmogus tai galėtų pritaikyti sau, prisimindamas anapilin iškeliavusius artimus žmones ir nepanaudotą laiką bendravimui su širdžiai mielais. Bet šiandien ne apie tai. ...

    1
  • Kai net ir galvai reikia renovacijos
    Kai net ir galvai reikia renovacijos

    Atšyla oras, pakyla noras. Visų pirma, ginčytis, piktintis ir leisti žvygauti emocijoms dėl šildymo sezono (ne-)pabaigos. ...

    8
  • Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis
    Vidaus vartojimas – Lietuvos ekonomikos augimo variklis

    Išankstiniai indikatoriai rodo, kad ekonominis aktyvumas Lietuvoje laipsniškai atsigauna. Vis dėlto, kol daugelis pagrįstai Lietuvos ekonomikos atsigavimą sieja su eksporto ir pramonės rodikliais, vidaus vartojimas tampa ypač svarbiu kompone...

    1
  • Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs
    Belaukiant kuklesnių palūkanų, mažėja manančiųjų, kad būstas pigs

    Pirmą šių metų ketvirtį padaugėjo gyventojų, kurie mano, kad būstas per artimiausius dvylika mėnesių brangs arba jo kaina nesikeis. Prasčiausi gyventojų lūkesčiai dėl būsto kainų buvo lygiai prieš metus. Tai, kad, atsižvelgus į ...

  • Šašo krapštymas
    Šašo krapštymas

    Virtualios realybės filmą „Angelų takais“, leidžiantį persikelti į M. K Čiurlionio paveikslus, pamatė 300 tūkst. žmonių. Įsitikinę jo terapine galia, filmo kūrėjai nutarė parodyti jį kalėjime. Visų mačiusiųjų įspūdžiai pana...

    6
  • Virtualybės tironija
    Virtualybės tironija

    Paskutiniajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje kino režisierius, rašytojas Vytautas V. Landsbergis, lankydamasis Niujorke, filmininko ir poeto Jono Meko studijoje, įrašė jųdviejų tarpusavio pašnekesį apie gandus, arba, kaip t...

    1
  • Mažu apsiginsim
    Mažu apsiginsim

    Jonas buvo neramus, vaikščiojo palei sieną, rankoje laikė kačergą. Beveik naują ir iš gero metalo. Tačiau atsirado problema ir Jonui teko svarstyti: kuo geriau gintis – kačerga ar automatu. Žinoma, kad pastaruoju. Bet vėl problema...

    4
  • Velnio sėkla televizijoje
    Velnio sėkla televizijoje

    Likus keliems mėnesiams iki Jekaterinos Svanidzės (1885–1907) mirties, Josifas Visarionovičius Džiugašvilis (1878–1953) nuvyko į Antrojo reicho (1871–1918) miestą Štutgartą, kuriame turėjo vykti Septintasis (1907 m. rugp...

    8
  • Kultūra keičia kryptį
    Kultūra keičia kryptį

    Norom nenorom nauja istorijos tėkmė brėžia naujas, tik tam metui būdingas kultūros kryptis. Taip randasi nauji terminai, nauji herojai, naujos vertybės. ...

Daugiau straipsnių