Eopolis – mažo miesto Lietuvoje strateginė kryptis

Lietuvos regionuose esančių nedidelių miestų identitetas, ekonominiai ir socialiniai tikslai dažnai yra palikti savieigai. Čia išimtimi būtų galima laikyti kurortus, kuriems dėl rekreacinių galimybių yra kur kas paprasčiau atsiskleisti. Kita vertus, žalumos, gamtos ir kiti su natūralia aplinka susijęs pasakojimai būdingi ne tik pripažintiems kurortams. Juk savo laiku mūsuose rajonui, norinčiam išsiskirti iš aplinkos, buvo tiesiog privalu pasistatyti kokį nors apžvalgos bokštą ar taką. Paradoksas, kad kaip neretai būna, išskirtinumo skirtingi miestai siekia labai panašiomis priemonėmis ir taip dar labiau suvienodėja.

Įdomu ir tai, kad Lietuvos kraštotvarkoje (bent jau jos praktikoje) vis dar gajus funkcinis zonavimas. Gamta – sau, o miestiška, antropogeninė aplinka – sau. Anksčiau manyta, kad tiek gamtai, tiek žmogui geriau šių esybių atskyrimas – žmonės kompaktiškai gyvena miestuose, kuriuose žaliosios erdvės yra sukultūrintos, taip neva paliekant daugiau ploto natūraliai aplinkai. Teoriškai. Pažangioji vakarų kraštotvarka jau teigia, kad žmogui net ir mieste būtinas betarpiškas santykis su natūralia aplinka ir kad iš tai naudinga ir pačiai gamtai.

Miesto ir civilizacijos istorijos klasikas Lewis Mumfordas miestą pagal jo semantinės raidos stadijas suklasifikavo į kelis skirsnius. Anot jo, ankstyviausia stadija yra eopolis – trumpai tariant, tai toks miesto tipas, kuriame susipina užstatytos ir atviros erdvės (jose arba natūrali aplinka arba agrokultūrinė veikla), miestiškasis administracinis ir amatų pradas su vis dar klajokliška gyvensena, kur mistinis ritualas neatskirtas nuo utilitariosios veiklos. Beje, pastarojo kokybinio kriterijaus išlaikymas buvo būdingas daugeliui ypač pažangių civilizacijų, tokių kaip senovės Kinija ar Egiptas, kuriose gyvenimo pagrindą miestuose sudarė jau kur kas antropologiškai agresyvesnės urbanistinės formos – polis arba megapolis.

Kai kuriems mažiems miestams Lietuvoje eopolio stadijos kaip strateginės urbanistinės krypties prisiėmimas galėtų tapti tam tikru platesnės identiteto problematikos sprendiniu. Jau daugiau nei dvejus metus gyvenu Raseiniuose ir aiškiai matau, kad šis miestas yra grynų gryniausias savaime susiformavęs XXI a. eopolis. Čia vykstantys miesto plėtros procesai kartais rodosi norį tarsi paneigti šį susiklosčiusį indentitetą, pavyzdžiui, prie judriausios miesto sankryžos esančią viešąją erdvę – Nepriklausomybės gynėjų aikštę – tiesiog išliejant iš betono. Kita vertus, mieste daug gerųjų pavyzdžių, kurie iššūkių kupiname ateities pasaulyje tikrai pasiteisins. Kartais tie gerieji pavyzdžiai yra ne planavimo rezultatas, bet netgi savotiško apsileidimo.

Kiek teko pažinti Raseinius ir šio nedidelio miesto gyventojus, urbanistinį identitetą jie apibrėžia labai panašiai kaip ir daugelis tokių miestų. Pirmiausia didžiuojamasi istorija, esą Raseiniai buvo Žemaitijos sostinė. Iš miesto architektūrinių vertybių itin vertinami senieji Dominikonų vienuolyno pastatai kartu su tikra barokine bažnyčia. Ši miesto dalis netgi įvardijama senamiesčiu. Dabar šie pastatai, išskyrus, aišku bažnyčią, apleisti ir aptrupėję. Visuomenininkai ir vietiniai inteligentai neabejoja, kad miesto garbės reikalas yra šiuo pastatus sutvarkyti ir kažkaip juos įveiklinti.

Mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti rekreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Dargi Raseiniuose šalia savivaldybės stūkso bene monumentaliausia skulptūra Lietuvoje – Vinco Grybo "Žemaitis". Itin konservatyvia stilistika pasižymintis objektas atrodo gana keistai, bet vis dėlto gana įdomiai apvaldo chatišką centrinės dalies architektūrinį vaizdą. Jei lygintume su mano gimtojo Rokiškio gyventojų pabrėžiamais identiteto formantais,  modelis būtų praktiškai tas pats. Tik tiek, kad Rokiškis iš tiesų turi išlikusią miesto dalį, kurią, labai jau nuleidus kartelę, būtų galima vadinti senamiesčiu.

Tačiau dabar – ne apie tai. Aš radau kitą vietą ir ją labai pamėgau. Gali būti, kad jau gana artimoje ateityje mes ne tik Raseiniuose, bet ir sostinėje tokias erdves kursime intensionaliai, o dabar jos atsiranda dėl apsileidimo. Arba galop ir mūsų ekonomika, ir klimatinės sąlygos jau greit greit pasieks tokį būvį, kad nedaryti tiesiog bus daug naudingiau nei daryti.

Apie ką aš? O apie apleistą žalią, minimaliai antropogenizuotą plotą, esantį kvartalo, užimančio trikampį tarp Vytauto Didžiojo, V.Grybo ir Žemaičių gatvės, viduryje. Kadangi mėgstu daug vaikščioti, tai šią vietą atradau visai atsitiktinai. Norėdamas apžiūrėti V.Grybo gatvėje esančio daugiabučių kvartalo kiemus, jų struktūrą, netikėtai atsimušiau į pusiau apleistą, sulaėjusio parko erdvę, kurią supa minėtas daugiabučių kvartalas ir pramoniniai, prekybiniai pastatai. Vieta, matyti, labai retai šienaujama, tačiau praeiti galima medžių šakų iškilotais, nuo sovietmečio išlikusiais asfaltuotas takais. Žolės čia krūmija, krūmai medėja. Nors nesu botanikas, bet iškart akį patraukia santykinai mažame plote egzistuojanti bioįvairovė. Tankiai augantys medžiai (vėliau juos, deja, praretino) gal ir neatrodo kaip estetikos viršūnė, bet ši savieiga turi žavesio.

Sykį atrasta ši vieta tapo mano mėgstamiausiu tašku, pro kurį praeidavau bent keletą kartų savo ilgų pasivaikščiojimų metu. Vaizdo, aišku, nepagyvina prie miškėjančio parko prisišlieję apleisti sovietiniai pramoniniai pastatai, tačiau šalia esanti katilinė primena: visos Žemės gyvybės pagrindas – anglis.

Oras čia gaivesnis negu gražiai sutvarkytuose parkuose.

Paradoksas, bet kai didelės sumos iš ES struktūrinių lėšų išleidžiamos ne tiek aikštėms atnaujinti, kiek vien aikščių plokštumoms atnaujinti, o pačiai viešajai erdvei nesuteikiama jokių funkcinių patobulinimų (kaip tikrai įvyko ir Nepriklausomybės gynėjų aikštės atveju), mano minėtasis kampelis – puikus, įkvepiantis pavyzdys, kaip galima sukurti reakreacinę aplinkos kokybę praktiškai neišleidžiant nė cento.

Tad vaikštant bevardžiu, laukėjančiu parkeliu beldžiasi mintis, kad štai Dievas kuria mieste ir kurdamas rodo žmogui šio materialinės veiklos bei dvasinės raidos kryptį. Gal esu subjektyvus, bet tokios vietos kur kas geriau nuteikia kontempliacijai ir įvairiems darbiniams planams kurti nei iščiustyti parkai. Tad šia prasme Raseiniai atsiduria vienoje gretoje su Japonijos miestais.

Daugelyje pastarosios šalies megapolių, ne tik Tokijuje, pamatysime į urbanistinį audinį įsirėžiančius miškus, daržus, daržus, nešienautos žolės plotus. Be abejo, šalia jų glaudžiasi ir labai sukultūrinti parkai. Klausant intensyvų kursą Tokijo universtete, giliai įstrigo vieno profesoriaus mintis, kad urbanistinis paveldas Japonijoje – tai atsparumo garantija. Pavyzdys, kaip galima išlaikyti koherentišką santykį tarp visiškai antropogenizuotos aplinkos, visiškai laukinės aplinkos ir miesto zonų, kuriose šie pradmenys susitinka.

Čia Raseiniai intuityviai pasiekia vienovę su Tokijumi ar Osaka, o pastariesiems Raseiniai tikriausiai padarytų neblogą įspūdį.

Japonijos miestai yra įdomūs kaip santykis tarp magapolio ir eopolio. Turint omenyje, kad dėl klimato kaitos sąlygos žmonijai gyventi Žemėje gali tapti nebe tokios palankios, tikriausiai ne tik Raseiniams, bet ir didiesiems Lietuvos bei pasaulio miestams teks jau ne intuityviai, bet sąmoningai kai kurias teritorijas užleisti sulaukėjančiai gamtai. Nesistebėčiau, jei disputai dėl Lukiškių aikštės paminklų, grindinių ir dizainų bus baigti tuo, kad šią erdvę tiesiog duosime atsiimti gamtai, o trinkelių verslus pakeis medinių tiltukų, kokių yra užmiesčio gamtos takuose, gamintojai ir montuotojai. Aš siūlyčiau tai padaryti jau dabar.

Tikriausiai 90 proc. skaitančių šį tekstą su mano pastebėjimais nesutiks. Apleista teritorija vertinama geriau nei puikiai prižiūrėta, gražiai suprojektuota aplinka. Ir vis dėlto aš įsitikinęs, kad, net jei 2020-aisiais ši idėja tėra priimtina tik keliems miesto profesionalams, yra daugiau nei pakankamai faktorių manyti, kad kokiais 2040-aisiais tai taps būtinybe.

Raseiniai man vis dar įdomūs kaip vieta, kuri viename erdvės taške sutalpina viena kitai prieštaraujančias dimensijas – šiuo atveju regresą ir didelę pažangą. O dabar, matyt, ir yra tas kairos laikas rinktis, kurią iš prieštarų reikia sąmoningai auginti.



NAUJAUSI KOMENTARAI

geras straipsnis

geras straipsnis portretas
Puiku,kad straipsniai ne tik apie kriminalus ir šildymo kainas.

Komplimentai

Komplimentai portretas
Įdomūs pastebėjimai, džiugina, jog dėmesys suteikiamas ne tik vienam iš didžiųjų miestų. Su nekantrumu lauksime tęsinio.

kauniete

kauniete portretas
labai tikslus pastebejimas apie apleistas vejas-pieveles miestuose ,,tik I minti atejo asocialiu asmenu susiburimai tokiose dykvietese;; o galetu tos pievos neshti zemishka darba ateiciai..suformuodamos tikrai panasias I Japonijos grozio saleles didmiesciuose
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Ekspertų perteklius
    Ekspertų perteklius

    Artėjant pirmojo karantino metinėms, smarkiai paūmėjo visuotinis tėvynainių pamišimas, kuris pernai dar nebuvo toks ryškus. ...

    4
  • Laisvė ir kalavijas
    Laisvė ir kalavijas

    Viena sąlygų, leidžiančių įsigalėti radikaliems politiniams režimams ar pavieniams radikalams, – žodžio laisvės apribojimai. Negalėdami laisvai pareikšti savo nuomonės, imdami manyti, kad nėra pageidaujami viešosiose diskusijo...

    3
  • Seksualinis priekabiavimas Lietuvoje
    Seksualinis priekabiavimas Lietuvoje

    ES valstybėse 2014-aisiais atlikta apklausa parodė, kad net 55 proc. moterų nuo penkiolikos metų amžiaus bent kartą gyvenime yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, o apie 21 proc. jį patyrė per pastaruosius dvylika mėnesių iki apklausos. ...

    5
  • Kodėl Stambulo konvencija – grėsmė šeimai, vaikams ir žodžio laisvei?
    Kodėl Stambulo konvencija – grėsmė šeimai, vaikams ir žodžio laisvei?

    Kryptingai siekiama naikinti tradicinę šeimą, o Stambulo konvencija – to įrankis. ...

    12
  • Infekcija. Injekcija. Dezinfekcija.
    Infekcija. Injekcija. Dezinfekcija.

    Padalyti 25 mln. pinigų, kad 52 mūsų auksarankių įmonės imtų siūti karantinines kaukes ir varytų kaukolinį rankoms dezinfekuoti. Už tokius pinigus buvo galima keletu tūkstančių sutrumpinti vargingiausių piliečių, laukiančių nesulaukiančių ...

  • Visiems – po bilietą į Maisto banką
    Visiems – po bilietą į Maisto banką

    Akiplėšiškų polėkių nestokojanti mūsų valdžia vėl drožia mokesčių didinimo vėzdą. Praėjusią savaitę kažkokios mokestinių lengvatų peržiūros darbo grupės akiratyje buvo 2,2 mlrd. eurų įvertintos lengvatos. Suprask, už toki...

    7
  • Netikra rinktinė
    Netikra rinktinė

    Mūsų tautos pasididžiavimas – Lietuvos vyrų krepšinio rinktinė vargais negalais prasmuko į 2022 m. Europos čempionatą. Arba kaip pasakytų gerbiami krepšinio žmonės: "Na ką, profikai, jobtararai, primakalavot." ...

    2
  • Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais
    Beklaidžiojant konspiracijų teorijų labirintais

    Ar kada susimąstėte, kuo tikrai negalėtumėte patikėti? Gyvename iš tiesų įdomiu laiku, kurį mąstytojai vadina posttiesos epocha. Tai laikas, kai teigiame nebetikintys niekuo, bet kartu galime patikėti viskuo. Kadais gaudavę santykinai patikri...

    1
  • Karūna amatui
    Karūna amatui

    Vyresniosios kartos pedagogai dar nepamiršę sovietmečio profesinio orientavimo ypatumų. Mokyklų vadovams įsisopdavo galvos, kai išmušdavo valanda įvykdyti prioritetiniu laikyto profesinio orientavimo planą, o klasių auklėtojams &n...

  • Raudonojo Kimo krikštas
    Raudonojo Kimo krikštas

    Manoma, kad 1945 m. gruodį sovietai Kim Il-sungą (1912–1994) paskyrė Korėjos komunistų partijos filialo galva pusiasalio šiaurėje. 1946 m. sausį sovietų simpatijų siekęs Cho Man-sikas (1883–1950) buvo suimtas, o tų pačių metų v...

Daugiau straipsnių