Nuo pat praėjusio šimtmečio vidurio daugelis Lietuvos žmonių buvo pratinami prie eilių. Aukščiausią patyčių laipsnį okupacinės valdžios režimas pasiekdavo tada, kai pilietis norėdavo įsigyti naują automobilį ar gauti gyvenamąjį plotą. Tada įsijungdavo vertikalioji valdžios pozicija, parodanti, kad tas pageidaujantysis turto yra pačioje žemiausioje galios piramidės vietoje. Su panorusiu vairuoti ar gauti būstą būdavo galima daryti, ką tik nori: priversti stoti į komunistų partiją, už menką atlygį eiti tokias pareigas ar darbuotis tokiose įstaigose, kurios tam samdiniui neretai keldavo tiesiog egzistencinį šleikštulį.

Jei norime suprasti, kokiu sraigteliu sovietiniais metais buvo verčiamas žmogus, galime skaityti žymiojo rašytojo suicido Broniaus Radzevičiaus kūrybą, atskleidžiančią, kad tais laikais buvo galimos tik trys elgesio formos absurdo akivaizdoje: prasigerti, nusižudyti arba prisitaikyti. Nuo automobilių, butų ir kitų svarbesnių gyvenimo klausimų, kurie visada būdavo sprendžiami eilių forma (reikėdavo užpildyti paraišką ir būdavai įtraukiamas į eilę), visa ši tragikomedija nusileisdavo ir iki mažiau dramatiškų situacijų – nuolatinio stovėjimo minioje prie deficitinių prekių. Čia pažeminimas būdavo tiesiog rutininis.

Kaip elgtis eilėse, kad jos nepavirstų orumo praradimo ir patyčių vieta? Atsakymo variantai du: pasaulietiškasis ir krikščioniškasis.

Klystume, jei galvotume, kad, pasibaigus sovietiniams laikams, eilių tikrovė išnyko. Ne, ji be didelių sunkumų persikėlė ir į laukinio ar jau bręstančio kapitalizmo lietuviškąją erą. Kai prieš metus pasaulį ištiko pandemija, buvome pradėti mokyti laikytis socialinio atstumo. Kas šiandien prisimena prieš penkerius ar trejus metus mūsų blizgančiose maisto prekių parduotuvėse gautus niuksus iš asmens, stovinčio eilėje, už nugaros?! Turbūt tik posovietiniams žmonėms iki 2020-ųjų neegzistavo socialinio atstumo sąvoka. Tie (beveik visi), kurie yra lankęsi užsienio parduotuvėse, žino, kad ten atstumo eilėse dažniausiai būdavo laikomasi ir iki pandemijos. Vis dėlto net ir dabar, kai piliečiai jau prievarta atskiriami 2 m atstumu, bendrasis agresyvumas ir pyktis niekur nedingo – mažų konfliktinių situacijų gausu ir mūsų dienomis.

Kaip ir sovietmečiu, banalios parduotuvinės situacijos ir dabar persikelia į kur kas svarbesnes, gyvybines, sferas. Kai nuo to, kada pasiskiepysi nuo koronaviruso, priklauso tavo ir artimųjų gyvybė, virtualioji eilė tiksliai atkartoja visas okupacinio režimo meto eilių schemas ir elgesio formas: vieni grūdasi ir ginčijasi, ieško blato, kiti piktinasi, rėkia ir koneveikia visą pasaulį. Suprantama, eilė prie mandarinų ir eilė prie skiepų yra skirtingos svarbos ir reikšmės. Skirtumas dar ir tas, kad dabar valdžia neakivaizdžiai sprendžia, ne kur pilietis gyvens ar dirbs, bet ir tai, kokios svarbos yra jo sveikata ir gyvenimas.

Kaip elgtis eilėse, kad jos nepavirstų orumo praradimo ir patyčių vieta? Atsakymo variantai du: pasaulietiškasis ir krikščioniškasis. Pagal pirmąją versiją, tie, kurie organizuoja eilę, turėtų maksimaliai humaniškai ir jautriai elgtis su aptarnaujamais žmonėmis. Gerasis pavyzdys būtų lyg iš mažos Paryžiaus parduotuvėlės, kur pardavėja po vieno kliento apsipirkimo jau žino ir įsimena jo įpročius, ir kitą dieną užduoda klausimą: ar apsipirksite, kaip visada? Arčiau lietuviškosios realybės galėtų būti scena iš mažo miestelio parduotuvėlės, kur pardavėja pasiteirauja sūrelį perkančios senjorės, kaip laikosi jos anūkai. Stovint tokioje eilėje, turbūt niekam liežuvis nesiverčia ir rankos nekyla piktintis dėl eilėje sugaišto laiko – mandagus aptarnavimas nuginkluoja visus, įpratusius elgtis taip, kaip būdavo sovietmečiu prie ką tik atvežtos bananų dėžės. Pakantumas kitam – vienas pirmųjų žingsnių į bendrą nuostatą mylėti žmones.

Antroji pozicija suprantama kiek sunkiau ir verčia gręžtis į Šventojo Rašto tekstus, kurių dalį sudaro ir parabolinis pasakojimas apie vynuogyno darbininkų dieną. Vakare, kai visi vynuogių rinkėjai stovi eilėje prie atlygio, vienodą kiekį pinigų gauna ir dirbusieji nuo ryto, ir prisijungusieji tik popiet. Logika, švelniai tariant, atrodo keista. Vis dėlto esminė šio pasakojimo pamoka yra ta, kad ir eilės priešakyje atsidūrusieji, ir kantrieji ar net pažemintieji, esantys pabaigoje, prieš Dievą yra lygūs. Taigi, ši biblinė parabolė jau nurodo ne į poreikį iškęsti kitų žmonių norus ir ambicijas, o į nuolankumą, kuris garantuoja tai, kad visi, esantieji eilėje, gaus tai, ko jiems reikia. Ir visai nebūtina rodyti savo pranašumų, žeminti kitus, gudrauti ar kitaip bandyti skubinti tai, kas vis tiek įvyks.

Eilės metafizika – tai toks elgesys, kuris peržengia viską, kas būdinga sovietiniam paniekinančiam stovėjimui minioje prie apelsinų, stacionaraus telefono aparato, buto, automobilio, skiepų nuo bet kurio viruso. Eilės metafizika visam gyvenimui ir banaliems mūsų poreikiams suteikia gėrio, pasitikėjimo ne vien savo valia (kartais ją taip lengva palaužti), bet ir tuo, kas turėjo, turi ir turės įvykti. Žmogui duota savybė pačiam spręsti savo gyvenimo problemas ir sunkumus tikrai neturi virsti pykčio ir neapykantos formomis.