2018 m. gruodžio 11 d. ET patvirtino Pasiūlymą Europos Parlamento ir ET reglamentui dėl kultūros paveldo prekių importo. Šiame siūlyme numatyta įvesti importo iš trečiųjų šalių į ES licencijas įvairioms kultūros paveldo prekėms, ypač archeologiniams radiniams. Siūlymas grindžiamas terorizmo finansavimo prevencija – neva teroristinės organizacijos gauna finansavimą netesėtai parduodamos antikinio meno objektus. Toks pasiūlymas, jei būtų įgyvendintas, iš esmės paralyžiuotų prekybą antikinio meno objektais ES, nes dauguma jo reikalavimų šių objektų importui yra sunkiai įgyvendinami arba jų įgyvendinti apskritai neįmanoma. Tuo labiau kad diskusijų dėl minėto teisės akto metu įvairios antikinio meno pardavėjus vienijančios organizacijos įrodė, kad jokia terorizmo finansavimo grėsmė per prekybą antikinio meno objektais ES iš viso neegzistuoja. Tą patį patvirtino ir ES atlikta analizė. Tačiau, nepaisant to, pasiūlymas buvo priimtas, nors dėl aktyvaus IADAA ("International Association of Dealers in Ancient Art"), ADA ("Antiquities Dealers’ Association") ir CINOA ("The international federation of dealer associations") dalyvavimo patys absurdiškiausi ribojimai buvo eliminuoti.

Išlaikykime sveiką protą reglamentuodami šimtmečių tradicijas turinčią sritį.

Natūraliai kyla klausimas – kam reikalingi betiksliai apribojimai, beveik nužudantys milijardinį ekonominės veiklos sektorių, neva kovojantys su neegzistuojančia grėsme?

Šiuo metu tokios ES šalys, kaip Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Belgija ir kt., gali drąsiai būti laikomos pasauliniais antikinio meno prekybos centrais. Čia veikia didžiausi ir garsiausi aukcionai, antikinio meno galerijos, agentai. Prancūzams iki šiol priklausė prestižinis "Christie‘s" aukcionas, neseniai prancūzai įsigijo kitą prestižinį aukcioną – "Sotheby‘s". Tad ES, be abejonės, yra šios dešimtmilijardinės rinkos epicentras.  ES institucijos, užuot sudariusios sąlygas šiam verslui gyvuoti ir plėsti, siekia priimti jį varžančius sprendimus. Be abejo, tai naudinga JAV, Šveicarijai ir kitoms ne ES šalims, nes jos jau seniai konkuruoja su ES antikinio meno rinkoje. Tad kam naudingus sprendimus siekia priimti ES institucijos: savo rinkai ir verslininkams ar jų konkurentams?

Laisvas prekių judėjimas – viena iš kertinių ES idėjų ir teisnių normų. Antikinio meno kūriniai – ne išimtis. Kodėl reikia nusižengti šiam principui ir pakirsti šimtmečius siekiančių Europos kolekcionavimo tradicijų šaknis? Kodėl 500 mln. ES gyventojų reikia užkirsti galimybę prisiliesti prie antikos meno šedevrų, gilinti žinias ir domėtis istorija? Ar mums reikia, kad lankytojai plūstų ne į mūsų, o į JAV, Kinijos ar Australijos muziejus? Turbūt ne. Todėl išlaikykime sveiką protą reglamentuodami šimtmečių tradicijas turinčią sritį.