Dangiškosios ramybės vartai

Ketvirtoji Mao Zedongo (1893–1976) žmona Jiang Qing (1914–1991) buvo itin ambicinga moteris. Po Mao mirties ji kartu su Zhangu Chunqiao (1917–2005), Yao Wenyuanu (1931–2005) bei Wangu Hongwenu bandė perimti valdžią.

Vadinamoji Keturių gauja planavo tęsti radikalią Mao politiką, tačiau nuosaikesnis nomenklatūrinio elito sluoksnis su politiškai stiprėjančiu Dengu Xiaopingu (1904–1997) perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Nepraėjus nė mėnesiui J.Qing ir jos bendrai buvo suimti ir patupdyti už grotų, kur kelerius metus laukė oficialaus teismo proceso.

M.Zedongą pakeitęs D.Xiaopingas žiūrėjo į viską gerokai paprasčiau – jis nusprendė į komunistinę santvarką integruoti laisvosios rinkos elementus. Gimė "kiniškasis socializmas", kuriame nebebuvo draudžiama turėti privačios nuosavybės ir mėgautis jos teikiamais privalumais.

Kolektyvizuoti ūkiai de facto vėl grįžo į individualias rankas, šalis atsivėrė užsienio investuotojams, parduotuves užplūdo vakarietiškų gėrybių gausa, o spauda bei intelektualai nuo šiol galėjo liesti Mao laikais nekvestionuojamas temas. Nepaisant to, visa politinė valdžia liko Komunistų partijos rankose.

Tuo pat metu D.Xiaopingo reformos ne tik leido augti Kinijos pramonei bei ekonomikai, bet ir įsikeroti nepotizmui, korupcijai, padidinti materialinį atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.

Politinėje scenoje susikūrė dvi grupuotės. Viena iš jų – kraštutiniai bolševikai, pasisakę už griežtesnę kontrolę, kita – progresyvieji, skatinę tęsti reformas.

D.Xiaopingas, neturėjęs jokio oficialaus posto Komunistų partijoje, atliko moralinio arbitro vaidmenį. Ryškiausias progresyviųjų lyderis buvo Hu Yaobangas (1915–1989), nuo 1982 m. iki 1987 m. ėjęs Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Šis politikas ne tik pasisakė už socialines ir ekonomines reformas bei didesnę Tibeto autonomiją, bet ir turėjo "nesusitepusiojo" reputaciją. 1987 m. H.Yaobangas buvo išstumtas iš politinės arenos, o 1989 m. balandžio 15 d. netikėtai mirė nuo širdies smūgio.

Spauda apie jo netektį pranešė trumpa žinute, o partija iš pradžių net neketino velionio pagerbti valstybinėmis laidotuvėmis. Tai itin papiktino pokyčių ištroškusias bei dėl ekonominių ir socialinių bėdų nerimaujančias visuomenės dalis.

Siekdami pagerbti mirusį politiką, studentai, inteligentai ir darbininkai ėmė rinktis didžiausioje Pekino aikštėje, vadinamoje Dangiškosios ramybės vartais (Tian‘anmen). Per kelias balandžio dienas gedulas virto gigantišku prieš valdančiuosius nukreiptu protestu, kuris, bėgant savaitėms, persikėlė net į 250 miestų.

Jis įtraukė ne tik jaunuomenę, bet ir darbininkus, namų šeimininkes, valdininkus ir netgi Kinijos karinio laivyno jūreivius. Tuo pat metu protestas vėl suskaldė valdžios atstovus į dvi stovyklas. H.Yaobango bendražygis Zhao Ziyangas (1919–2005) skatino partiją palaikyti dialogą su protestuotojais, o tuometis ministras pirmininkas, kraštutinių bolševikų atstovas Li Pengas (1928) ragino nenusileisti.

Balandžio 26 d. oficialioje spaudoje pasirodė D.Xiaopingo pranešimas, smerkiantis protestuotojus. Tai dar labiau įsiutino studentus, kurie nusprendė gegužės 13 d. pradėti bado streiką, apkartinusį Michailo Gorbačiovo (1931) vizitą.

Pirmą kartą per 30 metų į Kiniją oficialaus vizito atvykęs sovietų caras buvo priimtas ne taip iškilmingai, kaip norėjo šeimininkai. Iki pat birželio 3 d. Dangiškosios ramybės vartų aikštėje tvyrojo išskirtinė atmosfera, kurią vakariečių korespondentai prilygino vyravusiai 1969 m. vasarą Vudstoko festivalyje, o protestuotojai ėmė nuoširdžiai tikėti, kad kelio atgal nebėra ir šis jų jaunystės nuotykis žymi Kiniją valdančio autoritarinio režimo galą.

Jų naivias viltis įkūnijo gegužės 30 d. priešais Mao nuotrauką meno studentų atidengta Demokratijos deivės statula. Ankstų birželio 3-iosios rytą protestus pradėjo vaikyti dvi raudonosios Kinijos armijos divizijos, perkeltos į sostinę iš gilios provincijos. Vietiniais kariškiais valdžia nepasitikėjo ir juos traktavo kaip nepatikimus ir galinčius pereiti į protestuotojų pusę.

Iš pradžių žmones buvo bandoma vaikyti "gyvybei nekenksmingomis priemonėmis" (pvz., ašarinėmis dujomis), tačiau protestuotojai ne tik nesitraukė, bet netgi atsakė agresyviais veiksmais – jie mėtė akmenis, statė barikadas ir Molotovo kokteiliais padegė keletą šarvuotų mašinų. Žuvus keliems malšintojams, armija nusprendė imtis rimtų ginklų.

Visą tą birželio naktį (iš 3-iosios į 4-ąją) ir dalį ryto rajonuose, supančiuose Dangiškosios ramybės vartų aikštę, girdėjosi automatų šūviai ir tankais traiškomų žmonių riksmai. Niekas nežino, kiek asmenų tada mirė. Valdžia tvirtino, kad keli šimtai, o Raudonojo Kryžiaus atstovai – kad keli tūkstančiai. 2017 m. išslaptintame Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Kinijoje (1988–1991) Alano Eweno Donaldo (1931–2018) pranešime teigiama, kad žuvo per 10 tūkst. žmonių. Pasak diplomato, jo šaltinis – "geri draugai, turintys patikimų ryšių Kinijos valdžioje".

Prieš porą metų miręs Nobelio taikos premijos laureatas (2010) literatūros kritikas Liu Xiaobo (1955–2017) buvo vienas iš nedaugelio, kurie liko su pačiais aktyviausiais studentais iki pat pabaigos. Teigiama, kad būtent jis įkalbėjo protestuotojus galų gale pasitraukti, taip išgelbėdamas 300 gyvybių.

Nors birželio 5 d. Pekino gatvės jau buvo "išvalytos", Vakarų reporteriai užfiksavo neįtikėtiną vaizdą. Vienas žmogus su pirkinių maišais išdrįso stoti priešais keturis tankus.

Tankai bandė jį aplenkti, bet jis jiems vėl pastojo kelią, o vėliau net ant vieno iš jų užlipo. Galų gale praeiviai nutempė drąsuolį į šalį. Vakaruose šis nufilmuotas kadras tapo ryžto, drąsos ir principingumo simboliu, tačiau iki šios dienos nežinoma nei to žmogaus tapatybė, nei priežastys, dėl kurių jis tada stabdė tuos tankus.

Kartais žmonės, veikiami savo išankstinio nusistatymo, suteikia kadrams norimą prasmę. Tai vadinama Levo Kulešovo (1899–1970) efektu.


Šiame straipsnyje: Mao ZedongasJiang QingKinija

NAUJAUSI KOMENTARAI

lkauniete

lkauniete portretas
man labia gaila,kad mano komentaras ,nekuriems zmonems nepatiko[na,tuomet skaitykite ---jo nebuvo ir nera]] as labai megstu L.M.istorinius straipsnius,, o politikuojantys straipsniai ----sukelia sunkias diskusijas [o juk kiekvienas is musu turime savo paziuras;;;]] o blogio ir be rietenu turime sociai ...Lauksiu jauno zmogaus istoriniu straipsniu ir sutaupysiu sveikata.

tam TO

tam TO portretas
fuuu, kokiu sočiu tvarteliniu tvaiku patraukė:) ačiū kad papasakojai savo šeimos ir savęs vargingą atsiradimo istorija, buvo labai įdomu sužinoti, nes iš esmės atsakyti kaip visada nieko neturi, išskirus tai kad netiki tuo ką nežinai, todėl pasilik ant tos vietos, nuo kurios nenulipi kartu su visa savo tvarteline gimine :)

to oho

to oho portretas
EIK PATAMPYT DEŠRELĘ PRIE LILIPUTINO NUOTRAUKOS, LILIPUTVELA TU
VISI KOMENTARAI 16
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Klausk
    specialisto
  • Diskusijos
  • Orai
  • TV
    programa
  • Pažintys
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Naujienlaiskis
  • RSS
  • Facebook
  • Twitter

Galerijos

  • Pasiekėme brandą?
    Pasiekėme brandą?

    Ir ko čia dabar niekam nerūpi ta "Eurovizija", kurią vėl pelnytai prapylėme? O gal ir todėl, kad yra svarbesnių dalykų. Tarkim, balsavimas, kurio antrasis turas dar laukia. Ką pamatėme pirmajame. ...

    14
  • Neišnaudotos galimybės antikvariato rinkoje
    Neišnaudotos galimybės antikvariato rinkoje

    Lietuvoje yra nemažai stiprių savo žiniomis ir patirtimi žmonių, kurių hobis, o gal ir gyvenimo būdas yra kolekcionuoti antikvarinius ginklus. Beje, šis pomėgis taip pat yra gana didelių pajamų šaltinis. ...

    1
  • Blogiau nei mirtis šeimoje
    Blogiau nei mirtis šeimoje

    Angliakasiams pralaimėjus savo streiką, Margaret Hildos Thatcher (1925–2013) vykdomos reformos vis labiau ėmė įgauti pagreitį. Viena jų – privatizacija. ...

    3
  • V. Matijošaitis: apie tuščiavidurius „tyrimus“ ir tai, kam aš neparankus
    V. Matijošaitis: apie tuščiavidurius „tyrimus“ ir tai, kam aš neparankus

    Paskaičius paskutiniu metu pasirodžiusius „tyrimus“ susidaro vaizdas, kad Lietuva grįžo į sovietinius laikus ir verslo vystymas tapo nusikaltimu. Tuo pačiu kyla du svarbūs klausimai – kieno ausys kyšo už šito tuš...

    122
  • „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti
    „Rytų partnerystės“ dešimtmetis – proga ne švęsti, o susimąstyti

    Praėjus dešimtmečiui nuo „Rytų partnerystės“ projekto įkūrimo, dėl ko galėtume švęsti? Armėnijoje stebima kukli, vidaus pastangomis pasiekta pažanga; Azerbaidžanas ir Baltarusija tebėra autokratijos; Gruzija žengia atgal...

    2
  • Rinkėjai niekada nejuokauja
    Rinkėjai niekada nejuokauja

    "Lietuva priešų neturi, ir mano svarbiausias politikos uždavinys – geri kaimynystės santykiai, jų plėtotė. Todėl Lietuvai skirti dideles lėšas kariniams tikslams yra (...) nereikalingas lėšų švaistymas." ...

    2
  • Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą
    Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą

    Rinkimai parodė geresnę visuomenės brandą. Atrodo, kad esame labiau pilietiški ir ne taip lengva mus suvedžioti. ...

    18
  • Nebekrūpčiojanti tauta
    Nebekrūpčiojanti tauta

    Vienas iš "Sofos lygos" politologų vakar bene taikliausiai apibūdino situaciją, kurią šiandien išgyvename. Kad ir kokias pasakas mums sektų apie mažų mokesčių ir didelių socialinių išmokų rojų, net jei sotus L...

    8
  • Porinkiminis trigrašis
    Porinkiminis trigrašis

    Dar truks laiko, kol ekspertai detaliai išnagrinės rinkimų rezultatus, tad pasinaudosiu progą pasidalyti kai kuriomis mintimis. ...

    5
  • Dešinėjanti Lietuva arba ko tikėtis antrame ture?
    Dešinėjanti Lietuva arba ko tikėtis antrame ture?

    Sociologinės apklausos pirmą kartą gali švęsti pergalę. Tuo tarpu politinės dešinės atstovai atgauna jėgas didžiuosiuose Lietuvos miestuose ir tai greičiausiai bus ryškiausia tendencija per ateinančius Europos Parlamento ir kit...

    2
Daugiau straipsnių