Vadinamoji Keturių gauja planavo tęsti radikalią Mao politiką, tačiau nuosaikesnis nomenklatūrinio elito sluoksnis su politiškai stiprėjančiu Dengu Xiaopingu (1904–1997) perėmė iniciatyvą į savo rankas.

Nepraėjus nė mėnesiui J.Qing ir jos bendrai buvo suimti ir patupdyti už grotų, kur kelerius metus laukė oficialaus teismo proceso.

M.Zedongą pakeitęs D.Xiaopingas žiūrėjo į viską gerokai paprasčiau – jis nusprendė į komunistinę santvarką integruoti laisvosios rinkos elementus. Gimė "kiniškasis socializmas", kuriame nebebuvo draudžiama turėti privačios nuosavybės ir mėgautis jos teikiamais privalumais.

Kolektyvizuoti ūkiai de facto vėl grįžo į individualias rankas, šalis atsivėrė užsienio investuotojams, parduotuves užplūdo vakarietiškų gėrybių gausa, o spauda bei intelektualai nuo šiol galėjo liesti Mao laikais nekvestionuojamas temas. Nepaisant to, visa politinė valdžia liko Komunistų partijos rankose.

Tuo pat metu D.Xiaopingo reformos ne tik leido augti Kinijos pramonei bei ekonomikai, bet ir įsikeroti nepotizmui, korupcijai, padidinti materialinį atotrūkį tarp skirtingų visuomenės sluoksnių.

Politinėje scenoje susikūrė dvi grupuotės. Viena iš jų – kraštutiniai bolševikai, pasisakę už griežtesnę kontrolę, kita – progresyvieji, skatinę tęsti reformas.

D.Xiaopingas, neturėjęs jokio oficialaus posto Komunistų partijoje, atliko moralinio arbitro vaidmenį. Ryškiausias progresyviųjų lyderis buvo Hu Yaobangas (1915–1989), nuo 1982 m. iki 1987 m. ėjęs Komunistų partijos generalinio sekretoriaus pareigas.

Šis politikas ne tik pasisakė už socialines ir ekonomines reformas bei didesnę Tibeto autonomiją, bet ir turėjo "nesusitepusiojo" reputaciją. 1987 m. H.Yaobangas buvo išstumtas iš politinės arenos, o 1989 m. balandžio 15 d. netikėtai mirė nuo širdies smūgio.

Spauda apie jo netektį pranešė trumpa žinute, o partija iš pradžių net neketino velionio pagerbti valstybinėmis laidotuvėmis. Tai itin papiktino pokyčių ištroškusias bei dėl ekonominių ir socialinių bėdų nerimaujančias visuomenės dalis.

Siekdami pagerbti mirusį politiką, studentai, inteligentai ir darbininkai ėmė rinktis didžiausioje Pekino aikštėje, vadinamoje Dangiškosios ramybės vartais (Tian‘anmen). Per kelias balandžio dienas gedulas virto gigantišku prieš valdančiuosius nukreiptu protestu, kuris, bėgant savaitėms, persikėlė net į 250 miestų.

Jis įtraukė ne tik jaunuomenę, bet ir darbininkus, namų šeimininkes, valdininkus ir netgi Kinijos karinio laivyno jūreivius. Tuo pat metu protestas vėl suskaldė valdžios atstovus į dvi stovyklas. H.Yaobango bendražygis Zhao Ziyangas (1919–2005) skatino partiją palaikyti dialogą su protestuotojais, o tuometis ministras pirmininkas, kraštutinių bolševikų atstovas Li Pengas (1928) ragino nenusileisti.

Balandžio 26 d. oficialioje spaudoje pasirodė D.Xiaopingo pranešimas, smerkiantis protestuotojus. Tai dar labiau įsiutino studentus, kurie nusprendė gegužės 13 d. pradėti bado streiką, apkartinusį Michailo Gorbačiovo (1931) vizitą.

Pirmą kartą per 30 metų į Kiniją oficialaus vizito atvykęs sovietų caras buvo priimtas ne taip iškilmingai, kaip norėjo šeimininkai. Iki pat birželio 3 d. Dangiškosios ramybės vartų aikštėje tvyrojo išskirtinė atmosfera, kurią vakariečių korespondentai prilygino vyravusiai 1969 m. vasarą Vudstoko festivalyje, o protestuotojai ėmė nuoširdžiai tikėti, kad kelio atgal nebėra ir šis jų jaunystės nuotykis žymi Kiniją valdančio autoritarinio režimo galą.

Jų naivias viltis įkūnijo gegužės 30 d. priešais Mao nuotrauką meno studentų atidengta Demokratijos deivės statula. Ankstų birželio 3-iosios rytą protestus pradėjo vaikyti dvi raudonosios Kinijos armijos divizijos, perkeltos į sostinę iš gilios provincijos. Vietiniais kariškiais valdžia nepasitikėjo ir juos traktavo kaip nepatikimus ir galinčius pereiti į protestuotojų pusę.

Iš pradžių žmones buvo bandoma vaikyti "gyvybei nekenksmingomis priemonėmis" (pvz., ašarinėmis dujomis), tačiau protestuotojai ne tik nesitraukė, bet netgi atsakė agresyviais veiksmais – jie mėtė akmenis, statė barikadas ir Molotovo kokteiliais padegė keletą šarvuotų mašinų. Žuvus keliems malšintojams, armija nusprendė imtis rimtų ginklų.

Visą tą birželio naktį (iš 3-iosios į 4-ąją) ir dalį ryto rajonuose, supančiuose Dangiškosios ramybės vartų aikštę, girdėjosi automatų šūviai ir tankais traiškomų žmonių riksmai. Niekas nežino, kiek asmenų tada mirė. Valdžia tvirtino, kad keli šimtai, o Raudonojo Kryžiaus atstovai – kad keli tūkstančiai. 2017 m. išslaptintame Didžiosios Britanijos ambasadoriaus Kinijoje (1988–1991) Alano Eweno Donaldo (1931–2018) pranešime teigiama, kad žuvo per 10 tūkst. žmonių. Pasak diplomato, jo šaltinis – "geri draugai, turintys patikimų ryšių Kinijos valdžioje".

Prieš porą metų miręs Nobelio taikos premijos laureatas (2010) literatūros kritikas Liu Xiaobo (1955–2017) buvo vienas iš nedaugelio, kurie liko su pačiais aktyviausiais studentais iki pat pabaigos. Teigiama, kad būtent jis įkalbėjo protestuotojus galų gale pasitraukti, taip išgelbėdamas 300 gyvybių.

Nors birželio 5 d. Pekino gatvės jau buvo "išvalytos", Vakarų reporteriai užfiksavo neįtikėtiną vaizdą. Vienas žmogus su pirkinių maišais išdrįso stoti priešais keturis tankus.

Tankai bandė jį aplenkti, bet jis jiems vėl pastojo kelią, o vėliau net ant vieno iš jų užlipo. Galų gale praeiviai nutempė drąsuolį į šalį. Vakaruose šis nufilmuotas kadras tapo ryžto, drąsos ir principingumo simboliu, tačiau iki šios dienos nežinoma nei to žmogaus tapatybė, nei priežastys, dėl kurių jis tada stabdė tuos tankus.

Kartais žmonės, veikiami savo išankstinio nusistatymo, suteikia kadrams norimą prasmę. Tai vadinama Levo Kulešovo (1899–1970) efektu.