Nepaisant to, būtent čia daugelį šimtmečių galingiausios pasaulio jėgos kalaviju sprendė, kuriai jų lemta nugalėti, o kuriai – žūti.

Artefaktai leidžia daryti prielaidas, kad žmonės Afganistano teritorijoje gyvena jau daugiau nei 50 tūkst. metų. Būtent čia aptinkami vieni ankstyviausių gyvulininkystės ir augalininkystės įrodymų žmonijos istorijoje.

Vėliau, bronzos amžiuje, sparčiai vystantis žmonijos civilizacijai, Afganistane įsikūrė ir vienos pirmųjų urbanizuotų gyvenviečių, kurias galima laikyti miestais. Viena jų – Mundigakas, esantis netoli dabartinio Kandaharo.

Manoma, kad maždaug nuo 700 m. pr. Kr. iki 550 m. pr. Kr. dabartinio Afganistano teritorija priklausė Medų imperijai. Kartu su jos valdžia į Afganistaną atėjo ir zoroastrizmo religija, vienas pirmųjų monoteistinių tikėjimų, teigiantis, jog yra vienintelė visagalė dievybė, sukūrusi viską žemėje – Ahūra Mazda (Viešpats Išmintingasis).

Apie 550 m. pr. Kr. medus išstūmė persai, kurie, vadovaujami Achemenidų dinastijos valdovų, plėtė savo naujosios imperijos ribas.

Valdant šios monarchų giminės valdovui Darijui I (550–486 m. pr. Kr.), vakaruose buvo nueita iki pat Graikijos (490 m. pr. Kr. Darijaus pajėgos pralaimėjo atėniečiams žymiajame Maratono mūšyje), o rytuose užkariauta bene visa dabartinio Afganistano teritorija, kuri suskirstyta į administracinius vienetus – satrapijas.

Siekdami plėsti savo imperiją į Vakarus, persai įsigijo galingą varžovą – Makedonijos karalystę. 331 m. pr. Kr. šios valstybės lyderis Aleksandras Didysis, dar vadinamas Makedoniečiu (356–323 m. pr. Kr.), Gaugamelų mūšyje (331 pr. Kr.) sumušė Darijaus I vaikaitį Darijų III ir perėmė visas Achemenidų valdytas žemes, įskaitant ir Afganistaną.

Pagautas pergalių euforijos, Makedonijos avantiūristas su savo pajėgomis nuėjo iki pat Indijos. 323 m. pr. Kr. Aleksandrui mirus ir nepalikus paveldėtojo, jo karininkai išsidalijo užkariautas teritorijas, dėl to dabartinės Afganistano žemės pakliuvo į Seleunikų bei Graikų-Baktrų valstybių sudėtį. Pastaroji ypač įdomi, nes joje dėl Aleksandro žygio į Indiją metu užmegztų kontaktų susipynė senovės graikų ir budizmo kultūros.

Vėliau, laikui bėgant, Afganistano teritorija priklausė Indijos Maurijų, Kušano ir Sasanidų imperijoms bei Partų karalystei. Čia buvo atklydę skitai ir hunai. VII mūsų eros amžiuje (642 m.) Afganistaną pasiekė arabų islamo ekspansija, kuri regione greitai išstūmė budizmą, hinduizmą ir zoroastrizmą.

1220 m. šalį užplūdo mongolų ordos, vedamos savo žymiojo monstro Temüjino (1162–1227 m.). Net ir prislopus mongolų ordų siautėjimams, Afganistano kraštas neatgavo ramybės. Dar daug dešimtmečių šias žemes valdė įvairiausios dinastijos ir monarchai, jos įėjo į daugelio valstybių sudėtį.

Tik 1747 m. Ahmado Shaho Durrani (1722–1772) dėka gimė tai, ką galima laikyti šiuolaikiniu Afganistanu. Bene pirmą kartą Afganistano istorijoje valstybingumas buvo statytas ne vien religiniu ir karinės galios, bet ir nacionaliniu pagrindu.

Afganistanas – dykvietė, kurioje nuo seno gyveno įvairiausios etninės grupelės ir gentys, vienijamos islamo. Didžiausią populiaciją (apie 42 proc.) sudaro vadinamosios puštūnų etninės grupės žmonės, kuriai priskiriami ir Durrani dinastijos atstovai.

Vis dėlto savi monarchai ir imperijos kūrimas į Afganistano žemes taikos neatnešė, mat tuo metu pasaulyje vyravo kolonializmas, o ir pačiame Afganistane gentys bei valdovai konkuravo tarpusavyje dėl valdžios. Buvo tikima, kad galinga valstybė yra ta, kuri sugeba įsisavinti kuo daugiau žemių egzotiškuose pasaulio kampeliuose.

Dviejų pasaulinių imperijų – Didžiosios Britanijos ir Rusijos keliai susikirto būtent Afganistane. Abu gigantai čia troško įtvirtinti įtaką, bandydami palenkti savo pusėn Dostą Mohammadą Khaną (1792–1863). Nepavykus to padaryti diplomatinėmis priemonėmis, britai nusprendė nuversti D.M.Khaną ir į jo vietą pastatyti sau palankų valdovą.

1838 m. gruodį į Afganistaną iš Indijos per kalnus patraukė apie 21 tūkst. karių (daugiausia indų) armija. Atvykę 1839 m. kovą, jie nesunkiai užėmė svarbiausius objektus ir, nuvertę D.M.Khaną, į valdžią pastatė Padshahą Sultaną Shuja Shahą Abdali Durrani (1785–1842).

Vis dėlto M.D.Khanas nebuvo linkęs lengvai pasiduoti. Slėpdamasis dabartinio Uzbekistano teritorijoje, jis planavo atsakomuosius veiksmus, o tuo metu jo sūnus Waziras Akbaras Khanas (1816–1845) telkė būrius kovai Afganistano kalnuose ir pradėjo aktyvią antibritišką veiklą, 1841 m. lapkritį buvo nužudytas britų karininkas Alexanderis Burnesas (1805–1841).

Nežinia, kaip būtų pasibaigusi britų ir M.D.Khano pajėgų kova garbingame mūšyje, mat P.S.S.S.A.Durrani atsisakė britų paslaugų. 1842 m. sausio 1 d. apie 17 tūkst. britų, vedami Williamo George Keitho Elphinstone‘o, paliko Kabulą ir per Hindikušo kalnus patraukė atgal į Indiją. Po kelių dienų pavargusias ir nepasiruošusias kovai britų pajėgas kalnuose užpuolė puštūnų sukilėliai.

Britų aukštuomenės atstovės Elizabeth Southerden Thompson (1846–1933) tapytas paveikslas "Armijos likutis" ("Remnants of an Army") vaizduoja vienišą, pavargusį, drapanomis vilkintį raitelį. Šis žygeivis – tai daktaras Williamas Brydonas, vienintelis žmogus, kuriam pavyko išgyventi puštūnų pasalą ir, pabėgus į Indiją, pranešti valdžiai apie karinę katastrofą.

Praėjus keliems mėnesiams nuo pasalos, britų statytinis buvo nužudytas. 1878 m. britai grįžo į Afganistaną, šį kartą pasiruošę gerokai rimčiau – islamą išpažįstančioms gentims sutramdyti buvo pasitelkti languotus sijonus segintys ir futbolininko kojines primenantį apavą avintys vyrai – Škotijos kalniečiai, o W.Brydono istorija tapo įkvėpimu Arthurui Ignatiusui Conanui Doyle‘ui (1859–1930) plėtojant daktaro Johno Watsono biografiją.