Šiuo atveju nekalbu apie suprantamą ir pateisinamą nepasitenkinimą matant, kad tavo mylimąją akivaizdžiai kabina koks nors nesusipratėlis arba vaikinas važiuoja padėti buvusiai draugei tapetuoti sienų. Turiu galvoje liguistą ir nepagrįstą pavydą. Tokį, kur žiežirbos įsiplieskia dėl pernelyg malonių padavėjų, praeivio, paprašiusio žiebtuvėlio, ar tiesiog priešingos lyties kolegų egzistavimo darbe. Situacijas, kurios yra juokingos visiems aplink, išskyrus tuos, kurie jose tiesiogiai dalyvauja.

Priešingai populiariai nuomonei, patologinis pavydas toli gražu nėra didžiulės meilės įrodymas. Iš tiesų yra atvirkščiai – tai rodo nemeilę. Visų pirma sau pačiam. Nepasitikėjimą savimi, kompleksus ir giliai užslėptą įsitikinimą, kad esi mylimo žmogaus nevertas, o jis jau tuoj tuoj tai supras ir pabėgs į saulėlydį su kuo nors kitu. Dar blogiau – tai ir bejėgiškumo požymis, kadangi galvą spaudžiant pačios sugeneruotiems neištikimybės vaizdiniams belieka kelti isterijas, landžioti po svetimus telefonus ir gyventi apimtai nuolatinės paranojos. Pastebėjau dar vieną tikrai šiurpią tendenciją. Žmonės, linkę į nežabotą pavydą, dažnokai būna linkę ir į smurtą. Gan logiška – kai žiūri į savo antrąją pusę kaip į daiktą, nuosavybę, ant kurios nė drugelis neturi teisės nutūpti, tai pykčiui užtemdžius akis ir papurtyti" tą, kuris besąlygiškai priklauso tau vienam, neatrodo toks jau siaubingas poelgis...

O kaip tenka jaustis žmogui, kurio mylimas vyras ar moteris nesiliauja piešęs scenarijų, kur yra išradingiausiais būdais apgaudinėjamas? Tikrai nemalonu, kai nė neturi minčių apie svetimus sijonus ar šeimines trumpikes, tačiau kasdienybė primena gyvenimą tardymo izoliatoriuje, nuolatos varstant įtariems žvilgsniams ir klausimams: "Kur buvote 2017-ųjų liepos 8-ąją?" Tas graužiantis neteisybės pojūtis turbūt pažįstamas tiems, kuriuos, kad ir vaikystėje, yra apkaltinę dėl kieno nors kito padarytos šunybės. Ypač tada, kai diena iš dienos mėgini logiškai paaiškinti, kad jei jau ne iš didelės meilės, tai bent iš pagarbos sau ar savo pasirinkimui nei į kairę, nei į dešinę neketini nuklysti. Kol galiausiai tiesiog pavargsti teisintis dėl kažko, ko nei padarei, nei ketini daryti.

Na, gerai, visiškai hipotetiškai įsivaizduokime, kad tas įtartinai familiarus kolega ar padavėja didele iškirpte iš tikrųjų neatsisakytų "pakutenti" jūsų žmogaus. Ir ką? Dėl to automatiškai įvyks išdavystė? Žmogus, kuris pasirinko sau bendražygį dalytis džiaugsmais ir vargais, neatras valios pasakyti "ne" vien dėl to, kad atsirado galimybė paragauti kitokio skonio ledų? Taip, nuklydimų nutinka ir neretai. Bet jie dažniau yra didelių santykių problemų rezultatas, o ne įvykis, nulemtas to, kad mylima moteris užsidėjo trumpesnę suknelę ar vyras dirba moteriškame kolektyve…

Iš viso šito kyla natūralus klausimas: jei jau taip nepasitiki, kam tuomet kankintis ir kankinti kitą? Kam būti su žmogumi, jei manai, kad vos pasitaikius progai jis dės į kojas? Kam gyventi pragare, suręstame iš įtarimų, baimių, neapykantos kiekvienam, kas prisiartina prie mylimo žmogaus, akylų patikrinimų ir nuolatinės įtampos namuose? Gal geriau tuomet būti vienam? Nes kai lieki vienas akis į akį su problema, identifikuoti ir spręsti ją pasidaro lengviau.