Įkandin kai kurių kitų Vakarų valstybių, neseniai ir Lenkijos parlamentas priėmė įstatymą, leidžiantį nuteistuosius už pedofiliją ir kraujomaišą išprievartaujant kastruoti cheminėmis priemonėmis.

Ar cheminė kastracija, kurią įteisinti ragina grupė parlamentarų, gali išgyvendinti pedofiliją? Pasiūlymo autoriai mano, kad teismams derėtų suteikti galimybę, be tradicinių laisvės atėmimo bausmių, nuteistiems pedofilams bei prievartautojams taikyti lytinį potraukį mažinančias medicinos priemones. Kaip tai vertina patys Seimo nariai ir specialistai?

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas:

– Cheminė kastracija – labai drastiškas būdas kovai su pedofilija. Jį priėmus būtų sunku nepažeisti žmogaus teisių. Lenkija ir kai kurios kitos šalys šį metodą jau taiko, todėl reikia išanalizuoti jų patirtį ir galbūt perimti mums. Galbūt metodas taikytinas tiems asmenims, kurie nevaldo savęs ir kartoja nusikaltimus. Tačiau sprendimą reikia priimti labai atsargiai, apgalvotai, o ne ekspromtu įaudrintiems pastarųjų įvykių šalyje.

Vaistais galima sumažinti lytinę potenciją, bet kaip kontroliuoti šių vaistų vartojimą? Savanoriškos cheminės kastracijos tikrai nepasieksime. Pagaliau pedofilija nėra vien tik fizinis veiksmas, erekcija, pasitenkinimas. Ji, kaip ir homoseksualizmas, yra įvairių formų, tai nebūtinai lytiniai santykiai. Vien potraukio slopinimas problemų neišspręs.

Aš matau kitokių būdų, kaip kovoti su pedofilija. Pirmiausia sąžiningai ir atsakingai turi atlikti savo pareigas tos tarnybos, kurios už tai yra atsakingos. Visai visuomenei turi būti prieinama socialinė informacija, kad ir suaugusieji, ir vaikai žinotų, kur kreiptis, iškilus problemai, kam galima pasiskųsti. Visuose rajonuose yra vaiko teisių apsaugos tarnybos. Kodėl jų darbuotojai negali lankytis vaikų darželiuose, mokyklose, kalbėtis su vaikais, jų auklėtojomis, paaugliais?

Vaiko psichologinei būsenai įvertinti, pastebėti, kad vaikas kenčia, yra labai daug metodų. Tačiau šiandien tėvų ir vaikų santykiai nėra pakankamai glaudūs. Jei, tyrimų duomenimis, tėvas per parą savo vaikui skiria tik 7 minutes, ryšio nebelieka. Turim atkurti moralinius ir dvasinius santykius tarp vaikų ir suaugusiųjų, pareikalauti tarnybų atsakomybės už savo darbą, tada nereikės žmonių žaloti.

Vaiko teisių apsaugos tarnybos privalo ne tik stebėti, bet ir reaguoti, imtis veiksmų, dirbti prevencinį darbą. Iki šiol jos nuvykdavo į įvykio vietą, apsvarstydavo, surengdavo konferenciją, ir darbas baigdavosi raštais į atitinkamus Seimo komitetus. Ir mes ne kartą esame gavę raštų, kuriuose cituojamas tyrimas, iškeliamos problemos ir prašoma priimti sprendimą. Tačiau ar mes turime tai spręsti, ar tam sukurta tarnyba? Būtina sustiprinti asmeninę atsakomybę: darbuotojas neatliko pareigos, laiku nesureagavo – atleisti iš darbo. Jei bus apsiribota tik įspėjimais ir papeikimais, visuomenė nepatikės tokio darbo efektyvumu ir nepasitikės tokia institucija.

Kauno medicinos universiteto docentas, Teorinės ir klinikinės farmakologijos katedros vedėjas Arvydas Milašius:

– Lietuvoje yra registruotų vaistų, kurie slopina vyriškus lytinius hormonus. Kai lytinis potraukis yra padidėjęs, vaistai gali jį nuslopinti. Tačiau iškreiptą potraukį turi gydyti psichologai ir psichiatrai. Jokie vaistai to neišgydys. Tie vaistai, kurie veikia lytinę potenciją, yra labai brangūs ir kompensuojami ne pagal visas indikacijas, o tik vėžiniams susirgimams gydyti. Taikant juos padidėjusiai lytinei potencijai slopinti reikėtų pirkti patiems vartotojams arba, jei vartojimas taptų privalomas, priimti sprendimą kompensuoti valstybei.

Paskyrus tokį gydymą labai daug priklausytų nuo žmogaus, jo priežiūros. Jei vaistai būtų paskirti vartoti savanoriškai, nebūtų jokių garantijų, kad žmogus juos gers. Nebent būtų sugirdyti prievarta. Be to, visi vaistai turi šalutinį poveikį kitiems organams. Taigi cheminė kastracija – ne išeitis, o šiaudas, bene labiausiai skirtas visuomenei nuraminti.

Psichoterapijos klinikos vadovas, gydytojas psichoterapeutas Vitalius Žukas:

– Pedofilija ir dabar atsiradęs naujas terminas – lolofilija priskiriama iškrypimų grupei. Pedofilai jaučia potraukį berniukams, lolofilai – mergaitėms. Tai, kas apie reiškinį, vadinamą bendruoju pedofilijos vardu, dabar kalbama Lietuvoje, rodo absoliutų jo nesuvokimą. Pedofilai yra giliai kenčiantys žmonės. Giluminiuose jų pasąmonės kloduose slypi didelė meilė vaikams, kurios jie nepatyrė, būdami maži. Savo veiksmais jie tarsi kompensuoja meilės stoką, siekdami, kad tiems vaikams, kuriuos jie pasirenka, būtų geriau, nei buvo jiems jų vaikystėje. Pedofilai – narcizinės asmenybės, jie myli save, savo atvaizdą. Vaikiškoji pedofilų asmenybės dalis susitapatina su jų pasirinkto vaiko, santykiai palaikomi glamonėmis, bučiniais, dovanomis. Jaunas nekaltas vaiko kūnas, nekeliantis jokios grėsmės, jiems kaip fetišas, kuris jaudina, sukelia aistrą. Jauna mergaitė nesugeba apsiginti, o suaugusios moterys pedofilams kelia grėsmę.

Cheminė kastracija šio reiškinio neišgyvendins, kaip nepašalins jų auklėjimo vaikystėje spragų, meilės stokos. Tai tas pats, kaip nukirsti rankas vagiui, kad daugiau nebegalėtų vogti. Siekiant apsaugoti pedofilų aukas, reikia šalinti reiškinį, o ne jo padarinius. Pedofilams reikalingas labai ilgas psichoterapinis gydymas, bet dėl itin negatyvaus visuomenės požiūrio jie neina į viešumą, nekalba apie savo problemas. Tai patys nekalčiausi žmonės, tokie patys ligoniai, kaip ir sergantieji kitomis psichikos ligomis. Visuomenė ilgai smerkė alkoholikus, bet dabar jau pripažįsta, kad alkoholizmas yra liga. Tikėtina, kad ateityje taip vertinsime ir homoseksualus bei pedofilus.