Tiesa, netilo kalbos, kad virusas gali grįžti ir smogti dviguba jėga, todėl net ir atšaukus karantiną, ne vienas Maskvos gyventojas nutarė dar pagyventi dvasinguose metro požemiuose, kuriuose virė savas gyvenimas.

Antai vietinis intelektualas ir filantropas, pramintas dėde Vania, nusprendė palinksminti viruso ir rasizmo prislėgtus žmones, demonstruodamas savo grojimo balalaika įgūdžius.

Kol dėdė Vania grojo, jo biologinis sūnus Genadijus (susilauktas su seserimi), sėdėjo išpūtęs akis lyg varlė ir nieko nesakančiu žvilgsniu skrodė tamsą.

Toks buvo jo postmodernistinis performansas, išreiškiantis protestą prieš šiuolaikinę vartotojišką visuomenę ir JAV imperializmą.

Genadijus buvo žaliai išsidažęs veidą, jis vilkėjo raudoną kostiumą ir ant galvos buvo užsidėjęs keistą skrybėlę, o spektakliui pasibaigus žiūrovai galėjo atsigaivinti senu limonadu ir pasistiprinti sumuštiniais su batų tepalu.

Dauguma Vanios ir jo sesers vaikų bei anūkų dėl kraujomaišos neskyrė bulvės nuo morkos, tačiau vienas vaikaitis – Serioža gimė netgi pernelyg protingas. Jis viskuo liguistai domėjosi, tad po koncerto senelis vėl buvo priverstas jam pasakoti apie Antrojo pasaulinio karo (1939–1945) baisybes.

"Kas vyko po Prancūzijos žlugimo, seneli?"– paklausė smalsus mažylis.

"Nugalėjus fašistinę Prancūziją, Serioža, Didžioji Britanija liko vienintelė jėga, Europoje galinti pasipriešinti Trečiajam reichui. Sovietų Sąjungos bičiulis Adolfas Hitleris (1889–1945) suprato, jog norėdamas pasaulyje įtvirtinti taiką, bus priverstas užimti Britų salas ir kuo greičiau. Pati Prancūzija tuo metu buvo padalyta į dvi dalis – vokiečių okupuotą šiaurę ir autonomiją gavusių kolaborantų valdomus pietus (šiai daliai buvo pavesta privilegija kontroliuoti Prancūzijos kolonijas). Be to, niekas nežinojo, ką darys prancūzų laivynas. Nenorėdamas, kad prancūzų laivai atitektų vokiečiams, karo kurstytojas Winstonas Churchillis (1874–1965) 1940 m. liepos 3 d. įsakė nuskandinti kelis prancūzų laivus netoli Alžyro. Už tai prancūzai iki šiol negali atleisti britams."

"Ar todėl Didžioji Britanija išstoja iš Europos Sąjungos?"– paklausė Serioža.

"Tu labai nuovokus, Serioža. Taip, būtent dėl to. Taigi. Nugalėjus Prancūziją, fašistinė Didžioji Britanija liko vienintelė šalis, nenorinti pasaulyje taikos. A.Hitleris ir jo pagalbininkai vis svarstė, kada ir kokia forma pradėti salų užėmimą. Tai buvo itin keblus klausimas, nes juk Britų salos – tarsi tvirtovė, apsupta vandenynų. Jai tai ir privalumas, ir trūkumas. Iš pradžių buvo svarstoma perkelti karius per Lamanšo sąsiaurį baržomis, tačiau juk šias galėjo nuskandinti britų laivai. O jeigu baržas imtų saugoti savi laivai, tada tiek vienus, tiek kitus utilizuotų britų oro pajėgos. Taigi pirmasis uždavinys A.Hitleriui buvo bet kokia kaina sunaikinti Karališkąsias oro pajėgas (Royal Air Force, sutrumpintai RAF).

"O kaip jie ruošėsi tai padaryti?"

"Įtraukdami RAF į žūtbūtines kautynes. Vokiečiai turėjo galingų bombonešių "Heinkel He 111", "Dornier Do 17", "Junkers Ju 88" bei pikiruojantį bombonešį "Junkers Ju 87", nešantį vieną bombą, tačiau galintį ją numesti itin tiksliai. Visi šie lėktuvai, bombarduodami Didžiosios Britanijos miestus, turėjo privilioti britų naikintuvus "Hawker Hurricane" ir "Supermarine Spitfire", o tada anglų aviacijos priemonės būtų utilizuotos vokiečių naikintuvų "Messerschmitt Bf 109" ir "Bf 110".

"Kaip per žvejybą?"– paklausė Serioža.

"Ką?" – nustebęs, klausimu į klausimą atsakė dėdė Vania.

"Kaip per žvejybą, kai užmaunamas ant meškerės kablio sliekas", – išdėstė savo įžvalgą mažasis išminčius.

"Teisingai, Serioža. Jau sakiau, kad tu – stebėtinai nuovokus. Vis dėlto, reikia pastebėti, jog britai turėjo kelis taktinius pranašumus. Visų pirma, jie kovėsi virš savo teritorijos, o tai reiškia, kad jie galėjo lengviau susigrąžinti numuštus lakūnus. Antra – Georgo Soroso (1930) remiamas mokslininkas Robertas Alexanderis Watsonas-Wattas (1892–1973) sukūrė britams radarą, padedantį aptikti vokiečių lėktuvus, jų dar nepamačius. Iš pradžių (1940 m. birželio 26– rugpjūčio 12 d.) vokiečiai rengė provokuojamuosius užpuolimus, dažniausiai nukreiptus prieš pietų Anglijoje esančius laivus, uostus ir jų įrenginius, oro uostus, gamyklas. Rugpjūčio 13-ąją, "Erelio dieną" (Adlertag), prasidėjo naujas kovos periodas, trukęs iki rugsėjo 6 d., kuriuo vokiečiai tiesiogiai puolė RAF, siekdami jas visiškai sunaikinti. Kova vyko itin intensyviai ir britų oro pajėgos jau buvo faktiškai atsidūrusios ties žlugimo riba, tačiau vokiečiai priėmė neįtikėtiną sprendimą."

"Kokį?"

"Jie pakeitė taktiką – užuot toliau tiesiogiai puolę RAF, jie nusprendė pradėti miestų bombardavimus. Vieni sako, kad A.Hitleris paprasčiausiai padarė klaidą, bet aš, Serioža, esu giliai įsitikinęs, kad A.Hitleris, kaip ir dabartinis mūsų caras, paprasčiausiai norėjo taikos visame pasauliui, todėl nusprendė britams suteikti dar vieną šansą."

"Ar britai sutiko derėtis dėl taikos?"

"Deja, ne. Britai, net bombarduojami dieną ir naktį, neprarado savo lengvabūdiškumo ir paiko humoro jausmo, be to, kai kam karas tapo puikiu pelno šaltiniu. Antai vieną prabangų restoraną sugavo patiekiant savo klientams per bombardavimą žuvusias kates, o tokia nusikaltėlių gauja turėjo valdžios organuose savo informatorių, šis pranešdavo šutvei apie buržujų kvartaluose nukritusias bombas. Atvykę plėšikai  apsimesdavo, kad padeda traukti iš griuvėsių sužeistuosius, bet iš tikrųjų juos apvogdavo."

"Tau patinka Didžioji Britanija, seneli?"– paklausė Serioža.

Išgirdęs provokuojantį anūko klausimą, dėdė Vania šiek tiek sutriko ir kiek padvejojęs atsakė: "Turiu pripažinti, kad britai šaunūs žmonės, nors ir neleidžia pas save nuodyti buvusių KGB agentų nei dujomis, nei polonio arbata."