Baltojo bilieto gvardija

Pirmasis jo sūnus (trečiasis vaikas) pakrikštytas Dmitrijaus Ivanovičiaus vardu (1552–1553) paliko šį pasaulį praleidęs jame kiek daugiau nei aštuonis mėnesius.

1581 m. lapkritį mirė antrasis Ivano Vasiljevičiaus sūnus ir rimčiausias pretendentas į sostą – Ivanas Ivanovičius (1554–1581). Manoma, kad jį, kilus šeimyniniam kivirčui, savomis rankomis užmušė pats caras.

Vieni tvirtina, kad barnis kilo dėl politikos ir pernelyg užsitęsusio Rusijos karo su Lenkija ir Marijos žeme bei Skandinavijos kraštais (1558–1583), kiti teigia, kad ginčą išprovokavo Ivano Vasiljevičiaus elgesys su trečiąja sūnaus žmona Jelena (1553–1587), esą prieš užmušdamas sūnų Ivanas Vasiljevičius kažin ko susierzinęs ir taip pritvatijęs besilaukiančią marčią, kad ši nors ir išgyvenusi, tačiau patyrusi persileidimą.

Mirus Ivanui Ivanovičiui, kandidatu į sostą tapo Fiodoras Ivanovičius (1557–1598). Sklando gandai, kad jis labiau domėjęsis religija nei politika ir netgi veikiausiai buvęs ne visai pilno proto. Dar jam pavyko susilaukti vos vienos mergaitės, tačiau ir ši mirusi ankstyvame amžiuje.

Pats Ivanas Vasiljevičius paliko šią ašarų pakalnę 1584-ųjų kovo 28 d. Oficiali mirties priežastis – insultas. Praėjus septyneriems metams, mirė jauniausias Ivano sūnus Dmitrijus Ivanovičius (1582–1591). Teigiama, kad jam žaidžiančiam su peiliu, kilęs epilepsijos priepuolis ir caraitis netyčia pats persipjovęs sau gerklę. Tikinčiųjų šia Vladimiro Rudolfovičiaus (1963) TV laidos verta teorija ne itin daug, tad neatmetama prielaida, kad prie vaiko likimo nagus galėjo pakišti patsai Borisas Fiodorovičius (1552–1605), kurio gyvenimo įkvėptas žymus kompozitorius Modestas Petrovičius (1839–1881) vėliau sukūrė visame pasaulyje garsų operos spektaklį.

Taip pat netrūksta manančiųjų, kad mažasis Dmitrijus Ivanovičius nemirė. Jis esą pabėgo nuo faktiniu valstybės vadovu buvusio Boriso Fiodorovičiaus pakalikų ir daugelį metų klajojo po pasaulį, laukdamas progos susigrąžinti sostą.

1598 m. sausį bevaikis Fiodoras Ivanovičius prisijungė prie savo brolių, o tų pačių metų rugsėjį Borisas Fiodorovičius tapo oficialiu Rusijos valdovu. Jis valdė mažiau nei septynerius metus, per kuriuos Rusiją nusiaubė badas (1601–1603), ir mirė 1605 m. balandį. Svarbiausias jo nuopelnas – 1597-ųjų įstatymas, svariai prisidėjęs prie baudžiavos Rusijoje įtvirtinimo.

Borisui Fiodorovičiui dar nespėjus mirti, viso Rytų Europos regiono politinę padangę sudrebino stulbinanti žinia – jauniausias Ivano Vasiljevičiaus sūnus Dmitrijus Ivanovičius nemirė. Jis – gyvas ir sveikas bei mąsto apie atsivertimą į katalikybę, o tarsi to būtų negana, padedamas Lenkijos ir Marijos žemės didikų, ruošiasi susigrąžinti sostą.

1604 m. antrojoje pusėje (ar 1605 m. pradžioje) Dmitrijus Ivanovičius pradėjo žygį į Rusiją. Mirus Borisui Fiodorovičiui, Dmitrijus Ivanovičius pergalingai įžengė į Maskvą ir susitiko su Marija Fiodorovna (1553–1608 arba 1612), kuri „atpažino“ ir pripažino savo prisikėlusį sūnų.

1605 m. liepą jis buvo karūnuotas Rusijos valdovu, tačiau Dmitrijaus valdymas truko vos kelis mėnesius. 1606 m. gegužę, praėjus vos kelioms dienoms nuo Dmitrijaus Ivanovičiaus ir lenkų didiko Ježio Mnšeko (1548–1613) dukters Marinos (1588–1614) vestuvių, rusų aristokrato Vasilijaus Ivanovičiaus (1552–1612) vedami sąmokslininkai šturmavo Kremlių.

Dmitrijus Ivanovičius bandė pabėgti, iššokdamas pro langą, tačiau susilaužė koją. Užpuolikai jį greitai sugavo ir pribaigė, o po kelių dienų perversmininkų vadas buvo paskelbtas caru.

Pasakojama, kad Dmitrijaus Ivanovičiaus palaikai buvo išniekinti ir sudeginti, o jų pelenai iššauti iš patrankos Lenkijos kryptimi, tačiau šis postmodernistinis performansas nedavė jokios naudos.

Po kelių mėnesių (1607) Dmitrijus Ivanovičius vėl grįžo. Taip pat pradėjo sklisti kalbos apie dar vieną pretendentą į sostą, caraitį Petrą – niekada neegzistavusį ir nuo Boriso Fiodorovičiaus slėptą Fiodoro Ivanovičiaus sūnų.

Dmitrijus Ivanovičius greitai susitiko su lenkais ir vėl pradėjo regzti sosto susigrąžinimo planus, tačiau šį kartą pareiga legitimizuoti antrąjį Dmitrijaus prisikėlimą teko Marinai, kuri greitai „atpažino“ savo prapuolusį sutuoktinį, o tarsi to nebūtų gana, scenoje pasirodė dar vienas niekada neegzistavęs Fiodoro Ivanovičiaus sūnus caraitis Fiodoras Fiodorovičius.

1609-ieji Rusijoje buvo itin audringi. Tų metų vasarą Krymo totoriais vadinami klajokliai dažnai siautėdavo Rusijos žemėse siekdami prisigrobti „prekių“ vergų prekybai, o tų pačių 1609-ųjų rudenį į Rusiją įsiveržė Lenkijos pajėgos (prasidėjo beveik dvejus metus trukusi Smolensko apgultis). Taip pat reikėtų paminėti, kad tais metais Rusija patraukė ir Švedijos valdovo dėmesį.

Sunku ir pasakyti, kuo viskas būtų pasibaigę, jeigu totorių didžiūnas Piotras Arslanovičius nebūtų nušovęs antrą kartą prisikėlusio Dmitrijaus Ivanovičiaus.

1611 m. pavasarį Dmitrijus bandė apsireikšti dar vieną kartą, tačiau dabar niekas nesiteikė su juo terliotis. Po kelių mėnesių (1612 m.) jis buvo sugautas ir nužudytas, o 1613 m. vasarį Žemės Soboras naujuoju valdovu išrinko Michailą Fiodorovičių (1596–1645), kurio giminė iki pat 1917 m. revoliucijų valdė Rusiją.