Grįžkime prie "know-how". Anglų kalboje žinios ir supratimo apie supantį pasaulį pobūdis yra skirstomas į dvi dideles grupes. Pirma, tai yra aiškios žinios (angl. explicit knowledge). Ši žinių kategorija yra apibrėžiama kaip lengvai perduodama: tai kalba, techninis kokio nors veiksmo atlikimas, amatas ir pan. Kita didelė žinių grupė yra, kaip aš vadinu, tyliosios arba numanomos žinios (angl. implicit knowledge arba tacit knowledge). Tai žinios, kurių negalima perduoti jokia kodifikuota ženklų sistema, – žmogus žmogui gali parodyti, kaip atlikti vieną ar kitą amatą ar veiksmą, bet tam veiksmui ištobulinti ir galutinai įvaldyti reikalingos tokios neaiškios ir miglotos kategorijos kaip pasitikėjimas, santykis. Miglotos, nes negalime pamatuoti pasitikėjimo kokiu nors vienetu; neaiškios, nes nėra jokio apibrėžto laiko per kurį atsirastų tas socialinis kapitalas.

Kita vertus, tiek socialinio kapitalo, tiek empatijos reitingai yra pamatuojami. Williamo Chopico vadovaujama Mičigano universiteto mokslininkų komanda tyrė 63 šalis, kad nustatytų jose empatijos indeksą. Deja, tarp šių šalių Lietuva užėmė paskutinę vietą. Vadinasi, mes esame vieni kitiems nepakantūs, vieni kitais nepasitikintys, su pernelyg rezervuotu tiek savęs kaip valstybės, tiek kaip individų vertinimu. Man kartais ir be jokių tyrimų atrodo, kad mums trūksta vizijos, didesnių ambicijų ir drąsesnių veiksmų, skirtų kurti ateitį. Pagaliau ir mūsų medijose kultūra, ypač aukštoji, – vienas kertinių polių, laikančių Vakarų demokratiją, atsiranda veik tik tuomet, kai reikia nuimti kokią nors lentelę, pervardyti gatvę ar nukelti skulptūrą.

Taigi, "know-how" ir kultūrinis veiksmas. Į kultūrą galima žvelgti dvejopai. Pirmiausia – kaip į gyvensenos modelio visumą, kurio esminiai bruožai tam tikroje visuomenėje išlieka nekintantys kintant epochoms ir diskursams. Ir kultūra – galime suvokti, kaip siauresnę, specifinę veiklą, kuri būna skirtinga skirtingose epochose. Labai svarbu yra tai, kad abi kultūros yra sujungtos priežastiniu ryšiu, pažvelgia į valstybes ar regionus, kuriuose kultūra kaip nišinė veikla (meninė kūryba) yra prioritetas ir pasižymi aukštu koncepciniu ir atlikimo lygmenimis – tos šalys pasižymi ir gera socialine ekonomine padėtimi. Ir nors erdvėlaikio kontinuume visos šalys ir regionai turi pakilimų ir nuopuolių, būtent kultūrinis palikimas kaip materialus konkrečios tautos ar valstybės bendrųjų gebėjimų įrodymas lemia ilgos tradicijos susiformavimą. Tradicijos, dėl kurios istorija yra daugiau ar mažiau gera. Ir ten, kur meninės kūrybos, kultūros lygmuo būna žemesnis atlikimo technikos ir koncepcijos gylio aspektais – ten mes turime trūkinėjančią bendrąją tradiciją, silpnesnę valstybės ir tautos socialinę-ekonominę sandarą, taigi ir žemesnę bendrąją kultūrą.

Būtų teigiančių, kad kultūrai prielaidos atsiranda ten, kur jau yra ekonominė galia, kitaip sakant, kad kultūra jokiu būdu nėra priežastis, o vien efektyviai valdomo ūkio pasekmė. Galima ginčytis, kad naujieji laikai Europoje aukštą kultūros lygį išlaikė dėl inercijos. Tačiau nėra abejonių, kad mūsų civilizacijos genotipas visų pirma susijęs su abstraktaus mąstymo erdve, kuri yra aukščiausia kultūrinio veiksmo forma. Senovės Graikijos mokslas ir juo grįsta politika, viduramžių monastiniai centrai ir pirmieji gotikiniai miestai – tai betarpiškos kultūros integracijos į ūkinę veiklą pavyzdžiai. Tai Europos etinė prasmė. Monastiniuose centruose visų pirma tobulinta scholastika, o ekonominė veikla buvo skirta tik kūniškam poreikiui patenkinti.

Senovės Kinijos galybė buvo remiama filosofijos ir religijos kaip imperatyvo politikai dominavimu prieš ūkinę veiklą. Taigi, efektyvaus ūkio pradžia visuomet yra abstraktaus mąstymo geba, kitaip sakant, tvari ekonomika yra tarsi šalutinė kolektyvinio mąstymo abstrakcijomis pasekmė. Ir nors joks šiuolaikinis amatininkas nepripažins, kad jo ekonominė sėkmė XXI a. yra nulemta Viduramžių mistikų, ar Renesanso dailininkų-mokslininkų, bet iš esmės yra būtent taip.

Tad civilizacinio tapsmo kontinuume kultūra kaip menas ir / ar aukštesnė veikla iš tiesų yra pirminis "know how" perdavimo elementas, skirtas kurti ilgalaikius tvarius santykius tarp skirtingų laikotarpių, tarp Renesanso pirklių ir šių dienų fintech startuolių. Kultūra, nors ir lemia ūkio efektyvumą, bet pastarasis ne mažiau svarbus, nes būtent jis jau palaiko galimybę kultūrai nuolat atsirasti kitu istoriniu laikotarpiu.

Baltijos kelias, Sausio 13-osios įvykiai – tai kultūriniai politiniai įvykiai, turintys daug meniniam postmoderniam kūriniui būdingų elementų. Net JAV susikūrusių avangardistų, tokių kaip "Living Theatre", veiklos esmė buvo perduoti politinę žinutę. Baltijos šalių įvykiai čia tampa romantiška postmodernizmo akcija, nelabai turinčia analogų pasaulyje, panašiai kaip ir Kryžių kalnas. Iš tikrųjų tai Baltijos kelias galėtų būti įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip neįtikėtinas, bent jau dalinį retrokauzalumą (galimybę iš dabarties taško keisti praeities įvykius ar bent jau jų esmę) įrodantis reiškinys. Bent jau Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje laiko tėkmė suponuoja būtent Baltijos kelio akcijos paminėjimą, o ne gedulą dėl grobikiško Molotovo–Ribentropo pakto. Kas kadais padalyta, tapo vėl sujungta.

Vis dėlto pademonstravę neįtikėtiną vizionieriškumą Sąjūdžio metais, mes kaip valstybė šių vertybių iki galo neperkėlėme į kasdienį gyvenimą. Aristotelio raštai, be abejonės, vertingi savaime kaip genialaus proto kūrinys, tačiau jų vertė išauga suvokiant, kad būtent ant šių raštų guli didelė dalis visos Vakarų Europos etinio turinio; Kairo senamiestis ne tik nuostabus ir turtingas savo istorija, bet ir puikiai išsaugotas. Ir vis dėlto jo vertė menksta, nes ta kultūra, kuri sukūrė anuos rūmus, nebuvo pratęsta į dabarties laikotarpį ir miestas, esantis už senamiesčio primena ir kartais yra tuo, kas vadinama trečiuoju pasauliu. Mes turime džiaugtis, kad nė iš tolo neprimename trečiojo pasaulio, tačiau nepademonstruojame ilgalaikės kasdienybės, vertos Baltijos kelio momento.

Kokia mūsų ambicija? Valdo Adamkaus kadencijos metu būta ambicingų planų tapti Centrinės ir Rytų Europos regiono lyderiais, tačiau šių siekių atsisakyta. 2012 m.vyko referendumas dėl naujos atominės elektrinės statybos Lietuvos teritorijoje ir jame mes, aišku, nepritarėme statybai. 2019 m. Europos Komisijos ataskaita Lietuvai spaudoje buvo eskaluojama dėl nelygybės problemų, tačiau visai nutylėta, kad investicijos į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą nuo bendrojo vidaus produkto sudarė mažiau nei pusę ES vidurkio (kuris net nėra aukštas, palyginti su technologijų šalimis flagmanais kaip antai Izraelis, Japonija ar Pietų Korėja). Pridedant rūpestį mūsų šalies švietimo sistema ir jos rezultatais, galime abejoti, ar ateitis bus geresnė nei šiandiena.

Sakome, kad trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, anot Romualdo Lazutkos, neretai darbdaviams reikia tokios "aukštos" kvalifikacijos, kurią galima įgyti vos per kelis mėnesius. Tad ar neištiks mūsų Argentinos likimas: šalis, kuri prieš 100 metų buvo viena stipriausių pasaulyje, buvo net Europos migrantų traukos taškas, dėl žemos pridėtinės vertės darbų skatinimo, greitos finansinės grąžos siekio, korupcijos, menkinančios socialinį kapitalą ir empatiją bei didinančios atskirtį, tapo vargstančia valstybe. Ar tikrai neiname tuo keliu?

Ir vis tiek. Galingi šviesos blyksniai, tokie kaip Baltijos kelias, yra nuoroda į galimybę. Tai yra etinis imperatyvas, savotiškas tikslas, kokia turi būti kasdienybė: ūkis, politika, socialinė ir švietimo plėtra. Galiausiai menas, paveldas yra vertingas savaime, bet ypatingą reikšmę įgyja tik būdamas tuo "know-how" mediatoriumi, kaip sukurti ateitį, vertą geriausio praeities įvykio.