Manoma, jog apie šiuos planus žinojo vienas prancūzas itin ilga pavarde – Auguste‘as Marie Josephas Jeanas Leonas Jauresas (1859–1914). Todėl pirmosiomis karo dienomis šį kovotoją už taiką ir darbininkų teises kažkas nužudė.

Jei manytume, jog minėtoji prielaida yra teisinga, sąmokslininkai smarkiai apsiskaičiavo, mat karas tik dar labiau pakurstė komunistines madas.

Treji apkasų ir bado metai, prilygstantys nesibaigiančiai filmų su Stevenu Seagalu (1952) peržiūrai, pasėjo civilių ir karių gretose nusivylimą bei pyktį. Tuo norėjo pasinaudoti Rusijos bolševikai. Sifilitikas Iljičius tikėjosi, kad po 1917-ųjų perversmo proletariato "revoliucija" išplis po visą kontinentą.

Tam buvo visai realus pagrindas. Mat dar 1914-aisiais, nespėjus įsisiautėti karui, du Karlo Marxo (1818–1883) gerbėjai Rosa Luxemburg (1871–1919) ir Karlas Paulas Augustas Friedrichas Liebknechtas (1871–1919) sukūrė "Spartako lygą". Rosa buvo eilinė žydė iš Lenkijos, o Karlas – eilinis Vokietijos socialistas. Tiesa, jis vienintelis iš viso Reichstago deputatų drįso balsuoti prieš karą.

Abu jie didžiąją pasaulinio konflikto dalį praleido įkalinimo įstaigose, kur kantriai laukė savo valandos. Tiesa, Karlas šiek tiek pabuvojo ir Rytų fronte, kuriame dažniau laidojo žuvusiuosius, mat atsisakė dalyvauti aktyviuose kovų veiksmuose.

Rosa buvo flegmatiškesnė, ji siūlė palaukti, kol visuomenė susivoks, kokios "genialios" yra dėdės K.Marxo idėjos, o štai K.Liebknechtas buvo temperamentingesnis, jį vis labiau užvaldė noras tapti vokiškuoju Iljičium, jam ramybės nedavė ginkluoto perversmo mintis.

Spartakiečių galimybės atsivėrė 1918 m. pabaigoje. Tada abu revoliucionierius paleido iš kalėjimo, o Vokietija atsidūrė ties didžių pokyčių slenksčiu. Kaip ir 1917 m. Rusijoje, Antrajame reiche "revoliuciją" pradėjo jūreiviai. Spalio 29 d. jie atsisakė plaukti į lemiamą mūšį su britų karališkuoju laivynu.

Iš vandens platybių jūrininkų maištas netruko persimesti į Kylio miestą, o iš ten – ir į kitas Vokietijos teritorijas. Visuose didžiausiuose miestuose suskambo "Internacionalas", o maištaujantys jūrininkai, kareiviai ir proletarai ėmė kurti vokiškuosius "sovietus" ("dvasingumo" kupinas tarybas), paremtas bolševikiška teorija ir praktika.

Bavarija tapo pirmąja Vokietijos žeme, kurią teatro kritikas Kurtas Eisnertas (1867–1919) pakrikštijo Socialistine Liaudies Respublika. Socialdemokratų valdomas Reichstagas su Friedrichu Ebertu (1871–1925) priešakyje reikalavo taikos ir kaizerio Friedricho Wilhelmo Viktoro Alberto (1859–1941) pasitraukimo iš sosto, tačiau, skirtingai nei komunistai ar spartakiečiai, F.Ebertas buvo pasiryžęs išsaugoti senąją, privačia nuosavybe grįstą ekonominę ir socialinę santvarką.

Lapkričio 7 d. F.Ebertas pareiškė: "Jeigu kaizeris nepasitrauks, socialistinė revoliucija bus neišvengiama. Bet aš to nenoriu, nekenčiu šios galimybės tarsi nuodėmės." Po dviejų dienų Vokietijos imperatorius atsisakė sosto ir ėmė ieškoti prieglobsčio Olandijoje. Tą pačią dieną Vokietija buvo pakrikštyta net dviem skirtingais vardais.

F.Eberto valdžia paskelbė ją respublika, o komunistai – Socialistine laisvąja liaudies valstybe. Beveik porą mėnesių Vokietija turėjo dvi paralelines valdžias, priimančias skirtingus sprendimus, o ją pačią vis labiau apėmė chaosas. 1919-ųjų sausį kilo antroji neramumų banga. R.Luxemburg ir K.Liebknechto vadovaujami spartakiečiai, susivieniję su Vokietijos komunistų partija ir vadinamaisiais nepriklausomais Vokietijos socialdemokratais, bandė sukelti ginkluotą perversmą.

Neramumų pretekstu tapo oficialios valdžios sprendimas sausio 4 d. atleisti iš darbo Emilį Eichhorną (1863–1925). Šis "nepriklausomos" socialdemokratų partijos narys iš Berlyno policijos viršininko pareigų buvo išspirtas už tai, kad atsisakė išvaikyti demonstrantus per Kalėdas vykusių neramumų metu. Po šio sprendimo E.Echhornas kvietė vokiečius demonstracijon. Į jo šauksmą su džiaugsmu atsiliepė kiti kairieji, tačiau ir šie buvo nustebę, kai sausio 5 d. Berlyne susirinko tūkstančiai žmonių, kurių didžioji dalis buvo ginkluoti.

Jau po pietų buvo užimtos traukinių stotys, kairiesiems priešiškų laikraščių redakcijos bei daug kitų objektų, o gatvės užblokuotos improvizuotomis barikadomis. Rosa, Friedrichas ir jų bičiuliai greitai subūrė 53 narių Laikinąjį revoliucinį komitetą, tačiau šiam taip ir nepavyko nuspręsti, ką jiems toliau veikti. Vieni revoliucionieriai norėjo derėtis su oficialia valdžia, kiti – žengti "rusiškuoju keliu".

Komunistai siekė į savo pusę palenkti armiją ir laivyną, tačiau jiems nepavyko. Kariuomenė liko ištikima teisėtai vyriausybei, o laivynas pareiškė nesiruošiantis "painioti meno su politika". Numalšinti maištą ir eliminuoti jo dalyvius valdžiai padėjo vadinamieji "freikorps" (laisvieji korpusai). Iš karo grįžę, pralaimėjimo kartėlį jaučiantys ir ginklų tebeturėję veteranai, norėdami išlieti įniršį, savanoriškai padėjo F.Eberto vyriausybei susidoroti su maištininkais.

Per dešimt dienų sukilėliai prarado kontrolę, o jų "sovietai" buvo oficialiai uždrausti. Rosos ir Friedricho likimą gaubia paslaptingumo aura. Pasak vienų senolių, juos abu nušovė "freikorps" nariai, pasak kitų, nušovė tik Friedrichą, o Rosos galvą suknežino šautuvų buožėmis. Dar kiti tiki, kad Rosa lig šiol gyva ir pogrindyje tebelaukia revoliucijos.

Vis dėlto liudininkai sutaria dėl vieno: Friedricho lavoną žudikai iš karto nuvežė į morgą, o Rosos įmetė į Landvero kanalą. Pasak legendos, vienas kareivis tada išreiškęs viltį, jog "sena nevala pagaliau nusipraus".

Kad niekas nekeltų pretenzijų, valdžia surengė formalų žudikų teismą ir skyrė jiems simbolines bausmes dėl pasikėsinimo nužudyti ir netinkamo kūno palaidojimo.

Tokia tad buvo trumpai gyvavusios Veimaro Respublikos aušra.