Gražūs naujamečiai pažadai iš tikrųjų imti naudoti sporto klubo abonementą, būtinai perskaityti po knygą per savaitę, o gal, kas vakarą sumetus į taupyklę metalą iš piniginės, kitąmet Naujuosius sutikti Balyje, turi ne tokią jau žavią tendenciją greitai pasimiršti bėgančioje kasdienybėje. Anksčiau tikėjau, kad tai – tiesiog valios, užsispyrimo trūkumas, o dabar manau kiek kitaip. Šiandien daugybė žmonių taip įsisukę į išoriškai "geresnio aš" kūrimo lenktynes, kad patikti status quo sau jau darosi net nepadoru. Kaip gi nesusigalvoti sau tikslų Naujiesiems metams, jei gali per juos šitaip patobulėti. Tik ar reikia? Ir, svarbiausia, ar tada jau būsi laimingesnis?

Laimės – vienas dažniausių palinkėjimų kone visomis progomis, nuo gimtadienių iki Kalėdų. Tik kiekvienam jos sąvoka labai individuali ir žinoma tik giliai širdyje. Vienam ji – vardinių drabužių pilna spinta. Kitam – kelionės aplink pasaulį. Trečiam – pritrenkianti figūra, o dar kažkam iki visiškos pilnatvės pakanka galimybės pusryčiaujant su mylimu žmogumi dalytis kruasaną. Juolab, vargu ar daug planetoje tokių, kurie visas tas įmanomas laimes turi vienu metu. Todėl jau kurį laiką, kai sveikinu ką nors svarbia proga, linkiu taikos. Pirmiausia – su savimi pačiu.

Būtent taika su savimi, mano galva, leidžia gyventi ramiai ir nesivaikyti vienkartinių, vis stipresnių dirgiklių. Nebrėžti tikslų tikintis, kad dėl vieno aplankyto krašto ar uždirbto daikto gyvenimas kardinaliai pasikeis. Su šiais norais nėra absoliučiai nieko blogo, bet, kaip sakė J.Billingsas, nereiktų painioti malonumo su laime.

Šiandien daugybė žmonių taip įsisukę į išoriškai „geresnio aš“ kūrimo lenktynes, kad patikti status quo sau jau darosi net nepadoru.

Vidinė taika leidžia, užuot graužus save už klaidas, suvokti savąjį žmogiškumą, o kartu ir netobulumą. Ji suteikia šansą susigyventi su praeities sprendimais, kad ir kokie idiotiški jie buvo. O dar – suvokti, kad greičiausiai ateityje jų irgi padarysime ne ką teisingesnių. Priimti faktą, kad kažko mums šiandien galbūt dar trūksta, bei tikėti, jog kada nors netrūks. Tačiau nereikalauti. Priimti savo trūkumus, galvoje gyvenančius tarakonus, paukštelį, kūno bei charakterio ypatybes ar kaip visa tai bepavadintume. Ir jei per stebuklą tokia būsena ateina, prasideda gražūs dalykai – mažiau kariauti norisi ne tik su savimi, bet ir su pasauliu.

Esu tikra, kad gruodžio–sausio mėnesiais žodis "atleidimas" skamba dažniau negu bet kada. Vis kalbama apie būtinybę užmiršti skriaudas, nunešti sausainių triukšmadariui, per naktis grojančiam būgnais, ar nusišypsoti susiraukusiam praeiviui. Bet kaip tai padarysi, jei žiauriai pyksti ant savęs? Kad ir kaip tam tikri asmenys, geriau praleisiantys savo vaiko pirmuosius žodžius, bet ne progą ant ko nors pavaryti, bandytų tą slėpti, noras kandžioti aplinkinius ateina iš nemeilės sau. Nes, kai žvelgdamas į savo atspindį, matai tiek dalykų, kurių nekenti, tada baisiai norisi baksnoti pirštu į svetimas (dažnai pačių išgalvotas) nuodėmes ir klaidas bei rėkti: "Pažiūrėkit!". Tuo pačiu drebant iš baimės ir tikintis, kad šitaip niekas nepastebės tavųjų.

Nes kai viskas žmogui yra iš tikrųjų okay, tai jam gyvenimo kolosaliai negadina nei papais dainuojančios blondinės, nei kaimyno namas, brangesnis už jo, nei tai, kiek gatvėse automobilių, kurių vairuotojai važiuoja kaip idiotai. Na, gal kas lengvai ir suerzina, gal priverčia prunkštelėti į kumštį ar tyliai sau nusikeikti slaviškai, bet tai ir viskas. Nutyla nuolatinis urzgimas iš skausmo.

Tad gal Naujuosius reiktų pradėti nuo paprasčiausio: "Atsiprašau, kitąmet pasistengsiu būti tau geresnis"? Ištarto ne kam kitam, o pačiam sau. Ir nereikia tam nei maratono nubėgti, nei suskraidyti į visus pasaulio žemynus. Net fejerverkų nereikia.