Atsidaryk! Kaip draugas prašau!

Pastarosiomis savaitėmis vienas per kitą kalbame, klausomės ir laukiame. Ar jau? Ar mes? Ar juos? Kažkas kažkur kažką atidarys ir karantinas baigsis! Baigsis šitas sėdėjimas tarp keturių kambario sienų, negalėjimas apsikabinti net su savo artimuoju, beprotiškai sunkus emocinis ne tik verslo, bet ir bet kokios veiklos sąstingis. Juk prisimenam, pavasarį taip irgi buvo – laukėm visi suglaudę ausis ir klausinėjom, kada jau, kas, kur ir kaip?

Bet sustokim ir pamąstykim. Kur tai nuvedė?

Pirmojo karantino pabaiga buvo fiksuota birželio 17 d. Sprendimą Vyriausybė priėmė birželio 10-ąją, kai Lietuvoje iš viso nustatyti 1 733 užsikrėtimo koronavirusu atvejai, iš viso pasveikę laikyti 1 369 piliečiai, o 74 asmenys buvo mirę.

Dar kartą perskaitykite ir suvokite – pirmojo karantino pabaigoje iš viso (!) buvo nustatyti 1 733 atvejai. Karantinas truko nuo kovo vidurio, t. y. tris mėnesius. Ir per šiuos tris mėnesius buvo fiksuota mažiau nei 2 tūkst. atvejų.

Kai rašau šį komentarą, Lietuvoje skelbiama, kad kiekvieną dieną nustatoma naujų atvejų nuo 500 iki 1 000. Kiekvieną dieną nuo viruso sukeltų komplikacijų miršta po kelias dešimtis mūsų piliečių. Ir tai skaitydamas suprantu, kad arba mes kažko nesuvokiame, arba mes jau tapome abejingi šiems skaičiams.

Akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno iš mūsų kaklo.

Gali būti, kad mes dar ir šiandien nesuvokiame realios viruso grėsmės masto. Gali būti, kad pirmojo karantino metu mes pelnytai ar visai nepelnytai tapome laimės kūdikiais ir mums pavyko jį suvaldyti. Žinoma, gali būti ir visai priešingai – gal, kad ir koks griežtas karantinas būtų, realiai viruso sklaidai jis negali daryti kardinalaus poveikio. Kita vertus, dauguma mokslinių tyrimų rodo, kad apsaugos priemonės veikia, socialinių kontaktų mažinimas yra viena tokių didžiausią poveikį darančių priemonių. Todėl karantino, atrodytų, tikrai reikia.

Pasirinkimas: ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka. Justinos Lasauskaitės nuotr.

Tačiau tuo pat metu kiekvienas iš mūsų akivaizdžiai matome, kad tolesnis gyvenimas nuotoliniu būdu iš esmės reiškia lėtą kilpos veržimą ant kiekvieno mūsų kaklo. Ir tada vis tiek kažkada turėsime rinktis – ar susitaikyti su neišvengiamomis mirtimis, ar tikėtis, kad žlugę verslai, mūsų profesijos ir kasdienybė yra mažesnė auka.

Optimistai sakys, kad kažkada sulauksime išganymo – neva skiepai apsaugos daugelį mūsų ir galėsime sėkmingai grįžti į profesinę, ūkinę, akademinę ir socialinę aplinkas. Tačiau šiandien girdime, kad kai kur vos ne pusė medikų nesiskiepija ir netiki naujausiais skiepais. Tad kuo ir kurioje pusėje turime tikėti?

Ir čia išties kyla filosofijos mokslų vertas klausimas – tai ką daryti? Ar spjauti į visų medicinos mokslininkų nuomones, kurios, nepaisant garsių mokslininkų vardų ir titulų, vis tiek išlieka hipotetinėmis ? Ar pasitikėti artimaisiais, draugais ir natūralia gamtos atranka? Ar scenarijai A, B, C, D – kelias, kuriuo turėtume eiti?

Tai gana sunkūs klausimai tiek centrinei, tiek vietos valdžiai, tiek kiekvienam mūsų.

Tačiau, mano nuomone, šiandien pagrindinis klausimas, į kurį turi atsakyti valstybės ir savivaldybių vadovai, tai išėjimo iš esančios situacijos strategija. O jos šiandieną nesimato.

Kodėl šiandien, kai jau pasiekėme situaciją C, automatiškai nedarome to, nuo ko reikėtų pradėti, – švietimo įstaigų, mažiausią pavojų keliančių komercinių įstaigų, pavienius klientus aptarnaujančių verslų ir kitų panašių vietų atidarymo, neleisdami žlugdyti ekonomikos ir ruošdamiesi palaipsniui sugrįžti į normalų gyvenimą.



NAUJAUSI KOMENTARAI

pensininkė

pensininkė portretas
kuo džiaugtis kad negali nuvažiuoti maisto nusipirkti į norimą parduotuvę kuri arčiausiai nes ji kitoje savivaldybėje kad negali prie jūros nueiti nes ten daug žmonių susirenka negali vaikų anūkų aplankyti net numirusį negali padoriai palaidoti pagal jo paskutinį norą ar čia gyvenimas jau nekalbama kad žmonės neteko darbo pajamų vaikai mokslo negalime gauti sveikatos paslaugų ar gydymas telefonų padeda, leiskite normalia gyventi gydytis dirbti mokytis susitikti su artimaisiais tapsime tokie svetimi ir bejausmiai

Mokėkime ir pasidžiaugti

Mokėkime ir pasidžiaugti portretas
Labiausiai dejuoja nuolatiniai dejuotojai,kuriems visada ir viskas tik blogai.Aišku,dabartinė situacija nepavydėtina,bet vis dėlto tai ne karo metas.Iškęsim.Ir nebūtinai turime sėdėti tarp keturių sienų-juk už lango tokia graži žiema.

A.

A. portretas
"arba mes jau tapome abejingi šiems skaičiams." Neabejingi, bet paprasčiausiai netikime. Tai įrodė Pinskuvienė ir Kretingos meras.
VISI KOMENTARAI 6
  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

  • Į žalią ateitį – be apatinių
    Į žalią ateitį – be apatinių

    Kol feisbuko fauna žvygavo dėl Stambulo konvencijos ir ginčijosi, ar „piderasus“ galima vadinti iškrypėliais, naujoji valdžia baigė nupinti antros naktinės reformos kilpą. Valdančiųjų planuose – ne tik labiau smaugianti būs...

    2
  • Apie demokratiją ir Seimą
    Apie demokratiją ir Seimą

    Apie demokratiją jau pradėta kalbėti dar 1 300 m. prieš Kristų, ir ne tik kalbėti. Graikijoje vyko įnirtingos kovos tarp diduomenės, turtingųjų ir paprastų gyventojų, dėl to vėliau visiems piliečiams vyrams buvo suteikta teisė dalyvauti v...

    5
  • Upeivių rūpesčiai ir sentimentai
    Upeivių rūpesčiai ir sentimentai

    Žiemos sezonas upeiviams nuo seno buvo laukiamų atostogų metas ir kartu pasiruošimo naujam laivybos sezonui laikas. Vyresnieji skaitytojai turbūt dar pamena laikus, kai Nemuno saloje ant kranto tarsi parodoje buvo išrikiuojami baidokai, kelei...

    1
  • Svieto lyginimas
    Svieto lyginimas

    Mokesčių reformos galima tikėtis tik 2023-iaisiais. Tuo metu šios Seimo valdančiosios daugumos kadencija bus persiritusi į antrąją pusę. Sunku patikėti, kad tiek nedaug laiko iki rinkimų belikus jie ryžtųsi rizikuoti savo ateitimi. Juo labia...

  • Sezonas be intrigos?
    Sezonas be intrigos?

    Jei pandemija vėl neiškrės pokštų, kuriuos pateikė prieš LFF Supertaurės varžybas, šįvakar "Kauno Žalgirio" ir Gargždų "Bangos" akistata prasidės Lietuvos futbolo A lygos čempionatas. Prie jo starto l...

    2
  • Žiema, sniegas, kelininkai ir politika
    Žiema, sniegas, kelininkai ir politika

    Prieš metus Klaipėdoje viskas buvo gerai. Nes nebuvo žiemos. Šiemet žiema priminė apie save ir pasipylė pasipiktinimo šūksniai žiniasklaidoje, feisbuke, politikų debatuose: miestas nevalytas, šaligatviai – kaip čiuo...

    5
  • Trapi virtualiojo turinio nepriklausomybė
    Trapi virtualiojo turinio nepriklausomybė

    Gana ilgą laiką mintyse periodiškai grįžtu prie kultūros paveldo ir didžiųjų technologinių korporacijų santykio temos. Pasvarstymai apie tai dažnai ir neperžengdavo asmeninių pamąstymų rėmų arba apsiribodavo fragmentiškais pokalb...

    1
  • Dangus virš Korėjos
    Dangus virš Korėjos

    Naujos birželio paros rytas dar nebuvo išaušęs, tačiau pačios imliausios planetos sielos jautė, kad ši 1950-ųjų vasaros diena Korėjos pusiasalyje bus giedra, sausa, karšta ir ypač tvanki. Nors vasaros saulėgrįžos minėji...

    1
  • Ekspertų perteklius
    Ekspertų perteklius

    Artėjant pirmojo karantino metinėms, smarkiai paūmėjo visuotinis tėvynainių pamišimas, kuris pernai dar nebuvo toks ryškus. ...

    4
  • Laisvė ir kalavijas
    Laisvė ir kalavijas

    Viena sąlygų, leidžiančių įsigalėti radikaliems politiniams režimams ar pavieniams radikalams, – žodžio laisvės apribojimai. Negalėdami laisvai pareikšti savo nuomonės, imdami manyti, kad nėra pageidaujami viešosiose diskusijo...

    4
Daugiau straipsnių