Jau kurį laiką iš galvos man neišeina dabartinių įvykių epicentre esančios moters mintis, kad jai epitetas žydelka skamba įžeidžiamai. Žinoma, leksika toks jau dalykas – kai kuriuos terminus interpretuoti galima įvairiai. Štai ir mano pačios buvimas žydelka – toks gan paradoksalus. Kadangi manosios žydiškos šaknys – ne iš mamos pusės, pagal judaizmo įstatymus aš apskritai ne žydė. Su mano šviesiais plaukais ir žaliomis akimis geneologinis medis irgi nėra akivaizdus. Religijos – išvis jokios – taip pat neišpažįstu. Ir vis dėlto žmonėms paprastai užtenka išgirsti pirmąsias tris mano pavardės raides ir pasidaro aišku – nors ir geltonkasė, bet ne lietuvaitė.

Yra draugų, kuriems vienas iš kreipinių mano adresu – žydukė. Kai kurie jų – patys visiškai ar pusiau žydai, kiti grynakraujai lietuviai. Ir, tiesą sakant, nieko blogo čia nematau. Lygiai tas pats, jei kas nors pavadintų šviesiaplauke, žaliaake ar panele. Galima purkštauti: "Aš visų pirma žmogus, asmenybė, turiu vardą!", bet iš esmės taip konstatuojamas nė kiek neįžeidžiantis faktas apie žmogų, ir tiek. Ko pykti? Ar Lietuvoje gyvenantis italas, prancūzas, vokietis įsižeistų, jei aplinkiniai kartkartėmis paminėtų jo tautybę? Greičiausiai ne. Ir štai iš čia kyla visa šio reikalo problematika. Daug kam ne iki galo žinomas skaudus istorinis kontekstas: dėl vienintelės priežasties – tautybės – ne taip jau ir seniai išžudyti buvo beveik 200 tūkst. Lietuvos žydų. Be to, dėl, neslėpkime, ilgus metus nenykstančių antisemitinių pasisakymų, terminas "žydas" jau pats savaime spėjo persisunkti kažkokia negatyvia reikšme. Tad ne stebuklas, kad kai kuriuos jis gali skaudinti.

Nemalonu ir apmaudu, nes suvoki, kad nors pats gyveni išsilavinusių bei adekvačių žmonių burbule, yra dar kita visuomenės dalis – įniršusi ir agresyvi bet kam nors truputį kitokiam.

Per savo dvidešimt penkerius metus nelabai patyriau, kad kas į akis įžeidinėtų dėl kilmės. Pamenu nebent vieną atvejį, kai, turbūt laikydama mane šimtaprocentine lietuve, per vakarienę bičiulio namuose viena nepažįstama girta prietranka leptelėjo, kad Hitleris per mažai žydų išžudė. Akimirkai buvo šmėstelėjusi pagunda jai ant galvos užversti taurę raudonojo, bet pagailėjau gero daikto. Nebyliai susižvalgėme su draugais, beje, trimis lietuviais ir rusu, pakilome nuo stalo ir išėjome. O štai apie laido riterius jau kita kalba. Kai mano tekstus pradėjo publikuoti viešai, neretai po straipsniais, kuriuose joks tautybės klausimas išvis negvildenamas, pasirodo įvairaus plauko įžeidinėjimų vien dėl žydiškos mano pavardės. Nuo pasvarstymų, kad turėčiau gerai išmanyti gestapininkų darbą, iki labai tiesioginių pareiškimų, kad lietuviškoje spaudoje žydė dirbti neturėtų. Ir būtent tai yra dalykai, kurie žeidžia iš tikrųjų.

Bet, žinote, mane lygiai taip pat žeidžia ir kiti ksenofobiniai ar šiaip agresyvūs siauraprotiški amsėjimai. Man gėda ir liūdna, kai girdžiu juodaodžių palyginimus su beždžionėmis ar musulmonų pravardžiavimą babajais. Man šlykštu skaityti komentarus, kur azijiečiai vadinami čiurkomis, lenkai – pšekais, o rusai – išvis prasigėrusiais padugnėmis. Manau, kad prie tų bjaurybių prisilietus šlykštu darosi kiekvienam padoriam žmogui. Nemalonu ir apmaudu, nes suvoki, kad nors pats gyveni išsilavinusių ir adekvačių žmonių burbule, yra dar kita visuomenės dalis – įniršusi ir agresyvi bet kam nors truputį kitokiam. Linkusi demonizuoti kitos tautybės, odos spalvos ar tikėjimo žmones, absoliutinanti juos į grėsmingą vienį, primesdama nuodėmių ir kaltinanti dėl savo bėdų. Taip ir norisi šitaip kalbančius paimti už atlapų, papurtyti ir pasakyti, kad kuria problemas iš niekur. Juk dabar 2019-ieji ir, norime to ar ne, negyvename vieni nuo kitų izoliuoti. O jei atsikratytume stereotipinio mąstymo ir išankstinių įsitikinimų, absoliučiai visiems būti būtų tik geriau. Ir, ką gali žinoti, gal atvėrus akiratį, žydelka vieną dieną taptų net komplimentu?