Ekonominiai rodikliai iškalbingesni nei keliaaukštės brežnevinio stiliaus metaforos apie draugystę ir painūs eufemizmai, kuriais Pekinas apibūdina santykius su Maskva.

Apie ką ir kaip kalba aukščiausio lygio pareigūnai, paprastai viešumą pasiekia tik memuruose. Ką vienas kitam sako diktatoriai, neabejotinai žino, bet neišduos trečiųjų šalių žvalgyba. Kol ji nutekins tai, ką naudinga paviešinti, galima tik pamąstyti.

Pu atsiprašo Xi, kad juvelyrišką trijų dienų specialią operaciją Ukrainoje (apie kurią neabejotinai iš anksto informavo Xi) pavertė savidestrukcijos aktu. Kad priminė Vakarams, jog, esama ne tik pigios (kiniškos) darbo jėgos, bet ir tikrųjų vertybių, kurias būtina ginti ne deklaracijomis, bet paraku. Pu planavo prašyti Xi pagalbos. Jei ne ginklu, tai bent amunicija ir bomžpakiais.

Xi klausosi Pu, iš anksto žinodamas, ką atsakys. Jis gali per trečiąsias šalis ar tariamai privačius asmenis pasiųsti tai, ko prašomas. Tačiau Xi – ne koks šrioderis. Jis – žmogus, norintis tapti naujuoju Mao. Į svetimą takelį iš savojo kelio Xi nenuklys net vedamas už parankės.

Žmogus, jau šiandien Kinijos žiniasklaidoje minimas dažniau nei Mao, nenori būti izoliuotos, tegu ir milžiniškos šalies vadovu. Jis pats nori būti milžinas.

Realybę Xi matuoja kitokiais matais. Visa, kas vyksta kitapus Kinijos sienų, Xi vertina per vienpusės naudos kriterijų. Jam nereikia strateginių partnerysčių, sąjungų – tik ekonominių sandorių ir vasalų. Karą Ukrainoje Xi vertina tik operacijos prisijungti Taivaną kontekste. Xi gali per trečiąsias šalis ar tariamai privačius asmenis pasiųsti tai, ko prašomas. Tačiau Xi – ne koks šrioderis. Jis – žmogus, atvirai deklaruojantis tikslą tapti naujuoju Mao. Į svetimą takelį iš savojo kelio Xi nenuklystų net vedamas už parankės. Ne tam jis sulaužė vadovavimo Kinijos komunistų partijai rotacijos tradiciją, kad rizikuotų dėl šalies, turinčios tiek gyventojų, kiek gyvena vidutinio dydžio Kinijos provincijose.

Vykdamas į Maskvą Xi puikiai žinojo apie sankcijas, kurias, Pekinui parėmus Maskvą ginklais, pažadėjo paskelbti JAV. Žinojo, kad, skirtingai nei Rusijos atveju, sankcijos kirstų ne vien Kinijos, bet ir sankcijose nedalyvaujančioms šalims. Todėl nei Rusija, nei Afrika, į kurią Pekinas taip intensyviai investuoja, neatstotų net menkos dalies Vakarų rinkų. Tad gelbėjimosi rato Pekinas neturėtų.

Kita vertus, Xi žino, kad su abipusiai naudingi ryšiai su Vakarais – ne amžini, nes pastarieji per pandemiją suprato priklausomybės nuo pasaulio fabriku tapusios Kinijos pavojų, todėl kardinaliai keičia požiūrį į ekonominį saugumą: rūpinasi perkelti gamybą į logistikos ir politine prasme saugesnes vietas. Žinoma, tai pasiekti pavyktų ne anksčiau 2026-2027 m., tad iki to laiko Vakarai, net ir mosuodami sankcijų vėdzu, nenukirs ryšių su Kinija.

Tačiau Xi – ne koks šrioderis. Jis – žmogus, norintis tapti naujuoju Mao. Į svetimą takelį iš savojo kelio Xi nenuklys net vedamas už parankės. Žmogus, jau šiandien Kinijos žiniasklaidoje minimas dažniau nei Mao, nenori būti izoliuotos, tegu ir milžiniškos šalies vadovu. Jis pats nori būti milžinas. Antraip nė nebūtų tapęs mirtinų priešų, Irano ir Saudo Arabijos.

Vykdamas į Maskvą Xi buvo nusiteikęs pasiimti tiek rusiškos ekonomikos gėrybių, kiek paneštų jo svita.

Tačiau kelionės išvakarėse įvyko tai, kas sujaukė Xi planus ir neabejotinai sukėlė jo susierzinimą.

Paaiškėjo, kad Xi bus priverstas spausti ranką žmogui, kuris dėl Hagos tribunolo išduoto arešto orderio, it koks vagis su apykoje gali judėti tik po savo kiemą. Ką globalios politikos milžinas gali pasakyti ateities nebeturinčiam veikėjui? Apie ką tartis, jei Pu negali būti tikras ne tik dėl būsimų sandorių, bet ir dėl savo paties saugumo?

Manykime, kad žvelgdamas į Pu, Xi mato jau nebe potencialo turintį vasalą, bet žmogų, nebesugebantį suvaldyti nei savo liguistos fantazijos, nei kojų, kurias, erzindamas aplinkinius, nuolat judina net ir pozuodamas protokolui.