Dvi projekto problemos, į kurias niekas nekreipia dėmesio

Pirma, Seime po pateikimo buvo pritarta daug radikalesniam projektui. Juo siekiama įtvirtinti tokį draudimą: „Mažmeninėms prekybos įmonėms draudžiama dirbti teikiant prekybos paslaugas kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį ir švenčių dienomis <...>.“

Tai reiškia, kad Seimo nariai birželio 21 dieną po pateikimo pritarė ne didžiųjų prekybos centrų darbo laiko ribojimui, o draudimui dirbti visoms mažmeninėms prekybos įmonėms. Nesvarbu – ar jos didelės, ar mažos, hypermarketai ar kioskai, maisto, drabužių, statybos ar sporto prekių – visa tai nesvarbu. Jeigu užsiimi mažmenine prekyba – tau kiekvieną paskutinį mėnesio sekmadienį draudžiama dirbti, o klientui – pirkti.

Antra problema yra teisinė ir gali nuskambėti šiek tiek painiai. Seime pasiūlytas projektas yra Darbo kodekso pakeitimas. Darbo kodeksas reguliuoja darbo santykius tarp darbuotojo ir darbdavio, tai reiškia, reguliuoja įmonės, kaip darbdavio, veiklą. Tuo tarpu laiko ribojimas yra įmonės, kaip ūkio subjekto, verslo, veiklos reguliavimas. Kitaip tariant, jeigu norima drausti „įmonėms dirbti“, reikia keisti ne Darbo kodeksą.

Nepadės nei darbuotojams, nei smulkiam verslui

Dabar apie esmę. Akivaizdu, kad nepaisant tų dviejų aukščiau įvardintų problemų, auga politinis palaikymas pačiai idėjai – uždrausti dirbti didiesiems prekybos centrams sekmadienį.

Iš esmės tai yra imperatyvus valdžios „iš viršaus į apačią“ nuleistas nurodymas ne tik verslui, bet pirmiausiai klientams – kada apsipirkinėti, ir darbuotojams – kada dirbti.

Suprantu, kad darbuotojams reikia laiko poilsiui ir tam turi būti skirtas laikas. Tam yra iš anksto planuojami darbo grafikai ir yra žinoma, kurią dieną dirbama, kurią ne. Taip nutinka, kad daliai žmonių tenka dirbti sekmadieniais. Ir ne tik prekybos centruose – sekmadieniais Lietuvoje dirba daugybė kitų paslaugų ir pramonės įmonių, net nekalbu apie tarnybas. Nejaugi dabar imsime drausti darbą visiems? Dar daugiau, draudimas sukels nepatogumų jauniems darbuotojams, kurie galbūt gali skirti laiko darbui savaitgaliais, nes kitomis dienomis studijuoja. Bet argi apie juos kas galvoja?

Suprantu ir norą padėti smulkiems verslininkams. Ir turiu pasiūlymą. Tai draugiška,  nekorumpuota, konsultacijomis, o ne baudomis grįsta verslo priežiūra. Priežiūros institucijų yra kelios dešimtys ir jų skaičius nemažėja. Nuo priešgaisrinės saugos ir maisto laikymo reikalavimų iki prekystalio paviršiaus lygumo – smulkus verslininkas turi žinoti visus biurokratinius niuansus. Tai iš jo atima laiką, o kai kurių verslo priežiūros darbuotojų elgesys kerta ir per motyvaciją. Būtent smulkiesiems reikalingas pokytis verslo priežiūroje. Didieji turi resursus samdytis konsultantus, pirkti ir keisti įrangą, taigi gali atitikti ir sudėtingus reikalavimus. Smulkiam verslininkui, nesvarbu – prekybininkui, kavinės savininkui ar bet kuriam kitam – reikia viską daryti pačiam. Proveržį šioje srityje pasiekti sunku, bet pastaruoju metu negirdime net kalbų apie draugiškesnę verslo priežiūrą.

Užsienis kaip įkvėpimas

Dažnas, kuriam patinka toks draudimas, pirštu parodo į Vokietiją ar Prancūziją, kuriose veikia įvairūs prekybos laiko ribojimai. Tačiau niekas nekalba apie tai, kad ten vis plečiamos išimtys, pavyzdžiui, tam tikrą skaičių sekmadienių per metus leidžiama veikti visoms parduotuvėms, taip pat leidžiama joms dirbti labiausiai turistų lankomuose rajonuose ir kt.

Dar vienas mėgstamas  pavyzdys – Lietuvos „valstiečių“ valdymo įkvėpimu tapusi kaimynė Lenkija. Čia sekmadieniais uždraudus dirbti prekybos centrams labiausiai laimėjo degalinės – augo ne tik maisto prekių apyvarta, bet ir kainos (tik priminsiu, kad jeigu bus toliau pritarta Seime jau esančiam projektui, Lietuvoje negalės dirbti ir degalinės).

Tačiau aš savo ruožtu galiu atkreipti dėmesį į kitas kaimynes, kurias dažnai laikome pavyzdžiais Lietuvai. Tai – Danija, Suomija, Švedija. Tokių draudimų buvo atsisakyta, nes jie nepasiteisino Danijoje 2012-aisiais, Suomijoje 2016-aisiais. Šiose šalyse nėra įstatymų, kurie reguliuoja mažmeninių prekybos centrų darbo laiką. Dirbti ar nedirbti renkasi įmonė, pirkti ar nepirkti – renkasi žmogus.

Teksto pabaigoje – grafikas iš Europos Komisijos komunikato apie mažmeninę prekybą Europoje. Lietuvių kalba grafiko nepavyko rasti, todėl čia trumpas paaiškinimas: šviesai žalia spalva pažymėtos šalys, kuriose nėra ribojimų darbo laikui, tamsiai žalia spalva žymimos šalys, kuriose ribojimų nėra, bet parduotuvės kartais neveikia per tam tikras šventines dienas. Oranžine ir raudona spalva žymimos šalys, kuriose darbo laikas yra ribojimas. Išvada viena – Europoje yra įvairių praktikų, o mūsų Šiaurės Baltijos regionas reguliavimų netaiko, kaip ir netaiko jų dar nemaža dalis kitų valstybių.