Reali įtaka

Aišku visada galima pasakyti, kad pučiamas dirbtinis baimės burbulas, nes mirtingumas nuo šio viruso gerokai mažesnis negu nuo daugelio kitų infekcinių ligų (pvz., nuo tymų, siekiančių beveik šešis procentus).

Galima sukurti sąmokslų teorijų apie gobšius pasaulinės farmaceptininkų bendruomenės atstovus arba Kinijos ir Amerikos prekybos karo pratęsimą. Visa tai gal ir neblogos temos, pavargus nuo nuobodžių televizijos serialų. Tačiau norėtųsi pakalbėti apie žemiškus dalykus, galinčius realiai daryti įtaką mūsų gyvenimui.

Taigi, kada paskutinį kartą girdėjote sirenas savo mieste? O kada paskutinį kartą asmeniškai dalyvavote bent darbo kolektyvo pratybose, kuriose ruoštumėtės sudėtingai situacijai – rimtam gaisrui, gamtos stichijai ar, kas dabar jau visiems prieš akis, pražūtingo viruso šėlsmui?

Reikalingi patarimai

Nuo pirmųjų pranešimų tarptautiniuose žiniasklaidos kanaluose praėjo vos kelios savaitės, tačiau ne ką daugiau turime to būtinam pasiruošimui reikalingo laiko. Privalome skubiai ir nedelsiant skleisti esminę, svarbią informaciją – kam turi pasiruošti eilinis pilietis ir kokie svarbiausi jo veiksmai, kai momentas X ateis.

Galima pagirti Krašto apsaugos ministeriją, kuri prieš porą metų yra išleidusi patarimų rinkinį "Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremaliosioms situacijoms ir karo metui" (nemokamas PDF versijas, įskaitant ir pritaikytą vaikams, galima atsisiųsti iš https://kam.lt/lt/katurimezinoti.html). Visgi, nors šiame leidinyje yra patarimų, kurie tiktų ir epidemijos atveju, tačiau pagrindinė jo paskirtis yra pasiruošimas kariniams konfliktams ir būtent jiems skiriamas pagrindinis dėmesys. O juk viruso šėlsmas gali būti gerokai sudėtingesnė situacija.

Svarbūs klausimai

Tad kokie klausimai turi būti atsakyti jau šiandien?

Pirma, centrinė valdžia, o ypač – savivaldybių administracijos – turi pateikti aiškias rekomendacijas, kokius maisto, vandens, medikamentų ir kitų būtinų medžiagų išteklius turi namuose sukaupti kiekvienas pilietis. Nes nelaimės atveju ne tik neveiks parduotuvės, niekas į jas neveš šviežių produktų, bet gali sutrikti ir pagrindinių komunalinių paslaugų veikla, o ligos mastams pasiekus itin aukštą lygį gali nebelikti ir kam teikti bazinę pagalbą.

Antra, kiekviena savivaldybė turi paruošti aiškų gydymo įstaigų planą, kuriame būtų aiškiai nurodytas geografinis gyventojų paskirstymas. Nes jokio laisvo pasirinkimo epidemijos atveju negali būti. Gyventojams neturi būti palikta apsisprendimo laisvė, visose įstaigose turi būti užtikrintas būtinas paslaugų lygis. Kitu atveju formuotųsi visiškas chaosas, kuriame net minimalios sveikatos priežiūros užtikrintų būtų nebeįmanoma.

Trečia, tiek centrinė valdžia, tiek savivaldybės turi nuolatos stebėti pavojaus lygį ir apie besikeičiančią situaciją reguliariai informuoti visiems gyventojams pasiekiamais būdais. Gyventojai turi nedviprasmiškai suprasti, kada ir kokių priemonių turi imtis – kada pavojus yra kontroliuojamas, kada jo šėlsmas yra nebevaldomas ir skelbiamas dalinis arba visiškas karantinas.

Negalima delsti

Priminsiu, kad laikas eina ir visai gali būti, kad prarandame tą paskutinį santykinės ramybės laikotarpį, kai virusas kol kas dar neskrajoja mūsų gatvėse ir prekybos centruose oro lašeliniu būdu.

Šie trys klausimai – tik patys paprasčiausi ir mažiausiai diskusijų keliantys. Tiek Vyriausybė, tiek kiekviena savivaldybė privalo turėti ir išbandyti detalius krizių valdymo planus. Juose – gerokai sudėtingesnės ir aukštesnio lygio problemos. Tačiau net bazinės informacijos stoka rodo, kad padėtis yra, švelniai tariant, įtempta. Tą patvirtinta ir situacija Alytaus gaisro metu, kai valstybės ir savivaldybių reakcija geriau, nei bet kokios pratybos atskleidė, kad didelio masto krizėms pasiruošusi tik labai maža viešojo sektoriaus dalis. O būtent nuo koordinuoto ir darnaus visų jų veikimo priklauso, ar, nelaimės atveju, aukas Lietuvoje skaičiuosime dešimtimis, ar dešimtimis tūkstančių.

Pasauliniu mastu 2019-nCoV mirtingumo rodiklis, siekiantis 2,9 proc., nėra labai įspūdingas, tačiau Lietuvai, šiandieną sunkiai besuskaičiuojančiai tris milijonus gyventojų, galimas 81 tūkst. Lietuvos piliečių gyvybių praradimas tolygus nusikaltimui.