Ar nepaskęsime kultūriniame triukšme?

Kultūra – visa, kas sukurta žmogaus fiziniu darbu ir jo protine veikla: statiniai, miestai, visuomenės ir valstybių institutai, pažinimo produktai, raštas, mitologija, religija, mokslas, menas, kičas, medicina, ekonomika, tradicijos, vertybės ir kt. Kultūros artefaktai (lot. arte – dirbtinai + factus – padarytas) – fizinio ir (arba) dvasinio antstato natūros bazėje elementai: namų apyvokos daiktai, meno, mokslo ir kiti kūriniai (pvz., ietis, arklas, giljotina), technologijos (edukacinės, informacinės, žmonių mulkinimo ir kt.), genetiškai modifikuoti produktai, ginklai (šaltieji, šaunamieji, biologiniai, cheminiai, psichologiniai, informaciniai, branduoliniai ir kt.) – viskas, kas dirbtina (medžiagos, garsai, kvapai, spinduliuotė, žmogaus kūno organai, biologinė lytis (biologinės lytys), intelektas, žmonių santykiai ir kt.). Visa, kas dar nepaliesta žmogaus, – gyvūnai, augalai, vandens telkiniai, reljefas, medžiagos, spinduliuotė, kvapai, garsai ir kt. – tai natūra. Dėl intensyviai besiplečiančios žmogaus įtakos jo nepaliestos natūros sfera, deja, sparčiai mąžta. Paprastai kalbant – viskas, prie ko prisilietė žmogus, pakito ir šie pokyčiai yra kultūriniai. Vargu ar įmanoma rasti sritį, kur žmogaus įsikišimas natūrą pagerintų. Sakysite – labai nyku? Deja, bet – taip. Pagalvojęs apie „Gyvybės langelį“ apsidžiaugi, kad radai vienareikšmiškai teigiamą mūsų kultūros artefaktą, bet, kai pamąstai apie kultūrines priežastis, privertusias mus jį išrasti, apima liūdesys.

Akustinis triukšmas – įvairaus pobūdžio neįprastas žmogaus klausai, nepageidaujamas garsas – viena didžiausių ir klastingiausių taršos rūšių šiandien.

Kas negatyvaus gali būti susiję su eiliniu kultūriniu renginiu statistinėje Lietuvos gyvenvietėje? Mažų mažiausiai tai, kad nenorintiems jame dalyvauti kaimo ar miesto gyventojams neįmanoma to išvengti! Visi, kurie yra tuo metu namuose ar prie jų, tampa „kultūriniais“ įkaitais vien dėl to, kad garso lygis renginio epicentre gerokai viršija įstatymo numatytas normas ir viską, kas transliuojama garsu, jie priverstinai girdi. Garso lygis toks, kad nuo jo neįmanoma atsiriboti nei už 1 km esančiame sodo namelyje, nei bute už 150 m nuo renginio epicentro, net uždarius visus langus. Organizatoriams priminus šiuo metu galiojančius įstatymus, reglamentuojančius garso lygio normas renginių atvirose erdvėse metu (iki 18 val. – 90 dB, nuo 18 iki 22 val. – 85 dB), jų atsakymai šokiruoja: „Netinkamas įstatymas, inicijuosime jo pakeitimus“, „Renginio metu išvykite“, „Organizuojame šventes retai, tad galite pakentėti“. Deja, jiems atrodo, kad kultūrinės normos neperžengtos.

Garsas – bangos – ore ar kitur sklindantys tarpusavyje sąveikaujančių terpės dalelių sutankėjimai ir išretėjimai. Kaip bet kuri banga, garsas perneša energiją, gali sustiprėti, silpnėti, užlinkti, būti atspindėtas, sugertas, išsklaidytas, modifikuotas ir t.t. Garso šaltinis – virpantis kūnas – styga (muzikos instrumento ar balso), oro stulpas, garso kolonėlės membrana ir kt. Žmogus girdi garsus, kurių dažnis nuo 16 iki 20 000 hercų (Hz), bet tai nereiškia, kad infragarsas (˂ 16 Hz) ar ultragarsas (˃ 20 000 Hz) nesukelia žmogui jokio atoveikio. Moksliškai įrodyta, kad nuo stipraus žemo dažnio garso (16÷200 Hz) ir infragarso pradeda svaigti galva, atsiranda nerimo, panikos, baimės jausmas. Infragarso bangos veikia centrinę nervų ir virškinimo sistemas, sukelia galvos ir vidaus organų skausmus, trikdo kvėpavimo ir širdies ritmą. Atviri akustiniai renginiai yra vienas iš žemo dažnio garso ir infragarso šaltinių. Ultragarso poveikis žmogui mažai ištirtas.

Akustinis triukšmas – įvairaus pobūdžio neįprastas žmogaus klausai nepageidaujamas garsas – viena didžiausių ir klastingiausių taršos rūšių šiandien. Iš uždarytais langais pravažiuojančio automobilio girdimų šokiruojančių „bumčikų“ prigimtis lengvai paaiškinama: visu garsu veikiantis grotuvas skleidžia įvairiausio dažnio garsus, bet pro automobilio atitvaras prasiskverbia daugiausia žemo dažnio garsai ir aplinkiniai melodijos negirdi, o patiria tik žudantį juos žemo dažnio kalimą.

Lygiai tą patį girdi daugiabučio gyventojas, kai už kelių sienų neatsakingas kaimynas klaidingai supranta laisvės sąvoką arba kai vietovėje, kur gyveni, vyksta „kultūrinis“ renginys. Net geriausių grojamų ar transliuojamų muzikos kūrinių įvairaus stiprumo ir dažnio garso bangos, sklisdamos oru ir atitvaromis, iš dalies atsispindėdamos ir sugertos nuo įvairių paviršių, bus iškraipomos ir taps paprasčiausiu triukšmu. Infragarso ir žemo dažnio garsai yra patys skvarbiausi. Kuo aukštesnis garso lygis, tuo banga turi daugiau energijos ir jos žemo dažnio komponentų skvarbumas dar labiau padidėja. Pasislėpti nuo tokios taršos 1 km (ir daugiau) spinduliu beveik neįmanoma. Paprasčiausia ir dažniausiai vienintelė išeitis – sumažinti šaltinio garso lygį: girdės tie, kas nori klausyti ir nekentės nenorintys girdėti. Net ir po tokių paaiškinimų, „kultūrininkų“ atsakymai glumina: „Trūksta argumentų“.

Mūsų vidaus organai – širdis, jos dalys, pilvaplėvė, skrandis, kasa, inkstai ir kt. – nuolat svyruoja savuoju infragarsiniu dažniu. Jei iš išorės šiuos organus pradeda veikti to paties dažnio garsas, įvyksta rezonansas – ryškus minėtų organų svyravimų amplitudės padidėjimas. „Širdis šoka iš krūtinės“, „apsąla pilvo ertmė“ – taip ar panašiai šią būseną apibūdina įvairių negalavimų kamuojami žmonės, kuriems panašių poveikių ir kitų nepalankių aplinkybių visuma tiesiogiai ar ne gali sukelti galvos, krūtinės, pilvo srities ir kitokių skausmų, širdies ritmo sutrikimą ar kitų pasekmių. Kvėpavimo sistemos organai rezonuoja į 4,5–2,8 Hz dažnio infragarsą, skrandis, kasa – 4–5 Hz, širdis, stuburas, inkstai – 6 Hz.

Visi renginiai kultūriniai. Triukšmas taip pat dažniausiai būna kultūrinis. Neteko girdėti, kad kas nors erelio klykavimą, lietaus šniokštimą ir netgi perkūniją vadintų triukšmu. Vargu ar kas nors vietoj paukščių čiulbesio rinktųsi atbuline eiga važiuojančio buldozerio įspėjamąjį įkyrų pypsėjimą, vietoj upelio čiurlenimo – žolės skutimo (nešiojamąja) žoliapjove ar perforatoriaus garsus, vietoj bangų mūšos, gervių trimitavimo – veikiančios grunto sutankinimo mašinos ar autošaldytuvo žemės paviršių drebinantį triukšmą. Niekas nenori vidury nakties būti prikeltas fejerverkų ar žviegiančio dvitakčio motorolerio variklio garsų, neatsakingų kaimynų šurmulio. Bet čia juk – tik nekultūringi marginalai, palyginti su „šviesą“ nešančiais „kultūrinių“ renginių organizatoriais ir „kultūros“ juose skleidėjais. Kokie akustiškai pompastiški vien tik kai kurių renginių anonsai: „Nugriaudės aviacijos šventė“, „Metas dideliam greičiui, purvui ir riaumojantiems varikliams“, „Kaunas gimtadienį pasitiks triukšmingai“ ir pan. Įspūdis toks, kad organizatoriai orientuojasi tik į jaunus, sveikus, su dar stipria apsauga „nuo kvailio“.

Kokią kultūrą transliuojame, diegiame, propaguojame atimdami, tiksliau – vogdami visiems priklausančią triukšmo neužterštą erdvę? Ką žiūrovai tokiuose renginiuose patiria, jei garso lygis jų epicentre astronominis? Bandau atkreipti dėmesį tik į vieną negatyvų panašaus pobūdžio renginių aspektą. Jų kryptis, vizualizacija, turinio niuansai ir kt. – taip pat gali kažkam netikti ar nepatikti, bet nuo jų galima atsiriboti. O kur pasislėpti nuo kultūrinių akustinių bombų ligoniams, senjorams, kūdikiams, jautriems ar nevaikštantiems žmonėms? Neklausiu, ar organizatoriams rūpi kitų aplinkinių gyventojų – žiogų, varlių, paukščių, augalų – nuomonė...

Dramblių infragarsinio dažnio pagalbos šauksmas girdimas net už keliolikos kilometrų. Ar žmonių, nenorinčių tapti triukšmo įkaitais, SOS (save our souls – gelbėkite mūsų sielas) signalas pasieks „kultūrinių“ renginių organizatorių deklaruojamos tolerancijos stygas? Ar jis nepaskęs kultūriniame triukšme?