Kažkaip, žvelgiant į aplink vyskstančius reiškinius,  prisiminė toks barzdotas anekdotas apie žydą, kuris vis prašė Viešpaties, kad laimėtų loterijoje, kol neapsikentęs Viešpats liepė jam galų gale bent nusipirkti bilietą.

Tikrai, juk niekas  turbūt nesiginčys, kad jei kažko nori, tai minimum reikėtų bent kažkokį veiksmą atlikti. Aišku, geriausia būtų, jei tas veiksmas būtų, taip sakant, kryptingas - vienaip ar kitaip padedantis pasiekti norimą tikslą.

Bet susidaro įspūdis, kad Lietuvoje viskas vyksta kažkaip kitaip. Štai jau daug metų visi kalba, kad Lietuva turi siekti energetinės nepriklausomybės, bet visose elektrinėse pereinama tik prie dujų deginimo, na, aišku, iš kur tas dujas perkam ir puikiai žinom, kad už tas dujas mokam brangiausiai Europoje. Be abejonės, tai kažkam gerai, bet ar tai gerai Lietuvai? Jei Lietuvą suprasime kaip Valstybę.

Tai čia, taip sakant, „strateginiai“ dalykai. Galbūt šachmatus ir dviračių žygius mėgstantys politikai yra numatę kelis ėjimus, kurių gudrybės galiausiai padarys mus laimėtojais. Kas galėtų paneigti.

Kas galėtų paneigti ir tai, kad pagrindiniais klientais mūsų parduotuvėse, mūsų kurortuose ir visur kitur vis dažniau ir daugiau tampa mūsų kaimynai iš Baltarusijos. Didžiosiose parduotuvėse net skelbimai jau rašomi dažniau rusiškai nei angliškai, ar dar kažkaip. Sostinės gatvėse galima rengti baltarusiškos mados aptarimus, o kavinėse gali net nerasti, kur prisėsti, o viešbutyje - laisvo kambario. Žodžiu, nežinia kodėl, baltarusiai tampa vienu mūsų ekonomikos varikliu.

Atrodo, tereiktų džiaugtis, Lietuva, atrodytų, turėtų tik stengtis, kad dar daugiau kaimynų atvažiuotų čia pramogauti, apsipirkti ir kitaip išleisti savo perteklinių ir kitokių pinigų. Bet pažįstamas baltarusis laukė vizos beveik tris paras, kirsdamas sieną laukė septynias valandas ir atvyko piktas kaip velnias. O kita draugė, atvykusi traukiniu, muitinės patikrinime užtruko daugiau nei valandą.

Suprantama, didelis žmonių antplūdis, menkos pareigūnų pajėgos, per mažai lėšų, per mažai erdvės ir dar daugybė dalykų. Bet juk jei Lietuvai tas baltarusų srautas gerai, to juk tikrai nepaneigsi, tai gal Lietuva, jos ministerijos ir departamentai vietoj keturių langelių vizų skyriuje gali atidaryti, pvz. dešimt? Vietoj trijų muitininkų, tikrinančių bagažą stotyje, komandiruoti šiam darbui daugiau? Kas gi maišo? Lėšų ar ryžto, ar sprendimo baimės stoka?

Kai pagrindiniu savaitės politinio gyvenimo įvykiu tampa Seimo pirmininko vestuvės, bernvakaris ir panašūs renginiai, kokio gi dar ryžto bet kokiam sprendimui mes tikimės? O ar ne panaši istorija su europine geležinkelio vėže? Dvidešimt metų kalbama apie galimybę nesustojan keliauti į Europą ne tik rainairu, bet ir traukiniu. Galiausiai jau pradėjus kažką meistrauti, vėl pasklinda žinia, kad Lietuvos pusė lėtina darbus. Vėl kažkam turbūt tai naudinga, bet ar naudinga tai Lietuvai?

Panašių mistinių istorijų daugybė. Gerų  galimybių Lietuvai daugybė, bet kai jau atrodo, kad visos abejonės išsklaidytos ir belieka tiesiog imti ir daryti,  kažkoks valstybinio lygio mėšlungis apima Lietuvos rankas ir viskas sustoja, iki gerų dalykų likus keliems žingsniams. Atrodytų chorai politikų, valdininkų, jaunavedžių ir pensininkų meldžia Lietuvai gėrio, sėkmės ir laimėjimų. Bet vis dažniau apima įtarimas, kad kažkodėl niekas taip ir nenuperka Lietuvai to laimingo bilieto. O gal niekas nėra Lietuvai nupirkęs apskritai jokio bilieto? Gal Lietuvai ir taip gerai?