Noriu būti danguje

"Ir keiktis gerai moku. Ir pavogti galėčiau. Netgi matau daiktus, kurie nesaugomi. Ir trenkti galėčiau. Net nužudyti susiklosčius aplinkybėms", – kalbu jiems.

Vaikai žiūri didelėmis akimis, net piešti nustojo. Paaiškinu: "Kiekvieno viduje yra pragaras ir dangus. Mano viduje yra blogis, kuris nuvestų prie baisiausių nusikaltimų. Bet yra ir dangus, kuris veržiasi mylėti. Aš noriu būti danguje. Tikiuosi, nereikės man išbandyti viso pragaro. Bet su jumis galiu dirbti tik žinodama apie savo pragarą ir apie jūsų dangų."

Ir ateina toks bendrystės jausmas su vaikinais. Komunija.

Prišerti abu vilkus?

Dažnai pasakoju kažkur girdėtą istoriją apie du vilkus. Senelis pasakoja vaikui, kad kiekviename žmoguje pjaunasi du vilkai: baltas ir juodas, geras ir blogas. Vaikas klausia: "O kuris manyje laimės?" "Tas, kurį maitinsi", – sako senelis.

Atrodo viskas labai paprasta. Iš tikrųjų tai ne. Iš tikrųjų tai sunkus, ilgas, ir labai daug pasekmių turintis sąžinės ugdymo darbas. Kai daug žmonių susirūpinę gerai jaustis, patogiai gyventi ir maloniai leisti laiką, regis, paprasčiau gerai prišerti abu vilkus, kad jie nebenorėtų pjautis. Iš pradžių – labai patogu. Bet paskui viskas susivelia, nebeteikia dalykai tikro džiaugsmo ir, aišku, nelieka prasmės, jei kas dar šiais laikais tiki prasmės egzistavimu.

Beje, kai mokiausi universitete, buvo toks dalykas "Žmogiškos patirties hermeneutika". Dėstė senas kunigas. Mokslų daktaras. Italas. Jis vieną dieną pradėdamas paskaitą sako: "Mes jau seniai žinome, kad žmogiška egzistencija prasmės neturi." Nuo 14 metų buvau išmokusi iš Katekizmo, kad prasmė yra vykdyti Dievo valią. Tai visiškai asmeninė užduotis kiekvienam visam gyvenimui, kaip dabar madinga sakyti, sukurti arba atrasti savo geriausiąjį aš. Mane paskaitoje ištiko lengvas šokas, perklausiau, ar tikrai gerai suprantu, ką jis sako.

Pasirodo, kad tikrai. Prasmę susigalvojame kiekvienas sau. Tada dar daug paskaitų apie tai kalbėjomės ir galiausiai paaiškėjo, kad susigalvoti sau prasmę, tai prieiti prie tos išvados, kurią jau žinojau seniai: vykdyti Dievo valią. Sielovados praktikoje labai gailu matyti kančios prisigaminusius žmones vien dėl to, kad niekada taip ir nesigilino, ką čia žemėje veikia ir kokias pasekmes turi jų pasirinkimai elgtis kaip patogiau.

Nepamelavau vaikams

Šiaip ar taip, vis tiek susiduriame su blogiu savo viduje ir aplinkoje, mažais melais ir didelėmis struktūrose plytinčiomis neteisybių dykumomis. Ir ką daryti? Galima nesigilinti. "Ne tavo kiškis, ne tu ir kiškis" sako liaudis.

Galima manyti, kad tai gėris. Galima piktintis ir ieškoti kaltų. Galima jaustis nuskriaustam ir sužlugdytam. O užduotis yra kitokia: gilintis ir atpažinti, ką aš turiu daryti pagal savo sąžinę.

Mano viduje yra blogis, kuris nuvestų prie baisiausių nusikaltimų. Bet yra ir dangus, kuris veržiasi mylėti.

Pažįstu ne vieną asmenį, užmušusį žmogų. Kai kurie iš jų nelabai prisimena, kaip tai nutiko. Kiti prisimena ir savimi baisisi. Ir kitaip yra, niekad specialiai tuo nesidomėjau.... Tik aš, pabendravusi su jais, pasigilinusi į savo ir jų gyvenimo aplinkybes, pamaniau, kad irgi galėčiau. Nepamelavau vaikams. Tikrai kiekvieno žmogaus viduje yra tos durys, pro kurias gali įsiveržti visas pragaras ir sunaikinti ne tik jį, bet ir kitus aplinkui.

Tik šiandien labiau norėčiau galvoti ir kalbėti apie tas kitas duris, pro kurias į gyvenimą ateina dangus. Tai visai kas kita, nei tapti patogiu, geručiu, už visus dirbančiu ir visiems norinčiu įtikti kvaileliu, siekiančiu gauti visų pritarimą.

Pravėrus dvasioje duris į dangų, pirmiausia ateina Tiesa. Tiesa apie patį žmogų, ir nėra kuo ten žavėtis: viskas, kas esame ir ką turime, – esame gavę dykai. Pažįstu daug pasiekusių žmonių, kurie įsitikinę, kad jie patys viską pasiekė. Pažiūrėsime dar, kokia išvada baigsis jų žmogiškos patirties hermeneutika į dienų pabaigą, tačiau aš pati esu tikra, kad viską, ką turiu ir kas esu, yra Dievo dovana man.

Atiduoti gyvybę

Su savo vilkais daug reikalų turėjau. Ir pjoviausi, ir šėriau. Vis dėlto, tas dangus į gyvenimą ateina pirmiausiai būtent tai pripažinus – viską gavau dovanai, ir to savo nuopelno geriau neieškoti, nes gali užtrukti. Nereikia susimokėti. Nereikia atsidėkoti.

Tada ateina kitas dangaus spindulys – dėkingumas, o su juo – ir džiaugsmas. Šie dalykai praplečia žmogaus sielą – jam nebereikia saugotis, gintis, mėginti kažką įrodyti, įveikti, būti pirmam, geriausiam, gražiausiam, sėkmingai įamžinti savo vardą... O kam? Mes ir taip amžini, tik ne čia, pas Dievą.

Tiesiog pripažinus, kas esu, savo nuodėmes ir Dievo dovanas, siela pasidaro didelė, erdvi, o ten susirenka visi Dangaus svečiai: ramybė, išmintis, meilė ir viltis. Todėl tie žmonės, kuriems pavyko atidaryti dangų savo viduje, labai skirtingi, užsiima skirtingais dalykais, bet nuo jų visų sklinda ramybė, šviesa, paguoda. Tačiau dangus ir pragaras viduje visada gerai veikia ir netrukus gali vienas kitą pakeisti. Aš vis dėlto galiu nužudyti žmogų susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, bet labiau norėčiau galėti atiduoti gyvybę už draugus, kaip sakė Jėzus apie meilę. Ne imti ir atiduoti visus organus, rizikuojant sveikata, kad kitas gyventų, ar nemokant plaukti šokti gelbėti skęstančio. Atiduoti gyvybę – tai diena po dienos, valanda po valandos dalytis su kitais savo dangumi. Tai labai gerai moka mamos, auginančios vaikus, kai kurie tėčiai, mėgstantys savo darbą darbuotojai, kuriantys gražią aplinką gyventojai, valstybę mylintys piliečiai, kai kurie iš jų yra Dievą tikintys, kiti ne. Bet Dievas jais tiki.

*(sesuo Fausta taip pat dirba resocializacijos specialiste su nuteistais nepilnamečiais)