Sokrato filosofijos grožis ir genialumas slypi ne atsakymuose, o klausimuose. Juk tik geri ir prasmingi klausimai nešvaisto mūsų laiko, o netgi priešingai, priartina mus prie suvokimo ir žinojimo. Filosofų, režisierių ir kritikų profesijos pagrindas yra užduoti tinkamus klausimus, iš kurių iškils tinkami situacijų meniniai, estetiniai, filosofiniai sprendimai.

Klausimų eiliškumas priveda mąstytoją prie dalyko esmės, priverčia šį paliesti vis gilesnius minties, problemos, vidinės dvasinės būsenos sluoksnius. Įsigalėjusi viešoji nuomonė, kad kritiko darbas yra tik kritikuoti ir dergti, badyti pirštu į klaidas ir nesėkmes bei juoktis, yra klaidinga.

Kritikų, žinoma, būna įvairių, ir tai yra labai svarbu įvairiapusiškam visuomenės ugdymui pasiekti. Vieni labiau linkę nagrinėti stilistinius bruožus ir istoriją, lyginti su garsiais šokėjais ar režisieriais, kiti rašo festivalio apžvalgas, tik užgriebdami pavienius spektaklius, daugiau gilindamiesi į kontekstą, treti remiasi sokratiškuoju metodu: bando iškasti kūrinio vertybių sistemą, palyginti ją su tuometėje visuomenėje, kurioje rodomas spektaklis, vyraujančiomis problemomis ir socialinėmis opomis, bando užduoti teisingus klausimus, kurie padėtų žiūrovams užsikabinti, prisijaukinti ir suprasti kūrinį, o svarbiausia – paskatinti diskusiją. Juk į klausimą, kam reikalingas menas, atsakoma taip: priversti visuomenę (susi)mąstyti, išryškinti jos ydas, skatinti kritišką mąstymą, ugdyti, šviesti. Lygiai to paties siekė ir Vakarų filosofijos tėvas.

Jei kiekvienas kritikas bus pasirengęs už savo profesiją išgerti Sokrato nuodų taurę, tol kritika gyvuos, net jei ir pavieniai kritikai kris.

Sokratas, deja, Atėnų valstybės buvo pasmerktas mirti už jaunuolių dorovės tvirkinimą ir bedievystę. Už tai, kad drįso klausti daugiau, negu valdžiai norėjosi būti kvestionuojamai. Sokratas galėjo pabėgti į tremtį arba išsiginti, tačiau atsisakė išduoti savo principus ir įsitikinimus ir liko ištikimas savo mokymams. Kritikas taip pat yra linčiuojamas minios ir menininkų, ypač jeigu išdrįsta neliaupsinti: vieniems recenzija nuobodi, kitiems – per sudėtinga, dar kitiems – tiesiog neteisinga.

Visi gali užduoti įvairius klausimus ir pareikšti savo nuomonę, tačiau tik profesionalus kritikas, kuris paskyrė savo gyvenimą ir daugumą laisvo laiko menui, estetikai, istorijai ir filosofijai tyrinėti, kuris kaip vaikas niekada nenustojo klausti – kodėl, gali pasiūlyti kritišką, ne asmenine nuomone, bet pastebėjimais, paremtą tekstą. Jei kiekvienas kritikas bus pasirengęs už savo profesiją išgerti Sokrato nuodų taurę, tol kritika gyvuos, net jei ir pavieniai kritikai kris.

Skamba idealistiškai, bet šiais vartotojiškumo, greito gyvenimo būdo ir asmenukių laikais yra verta atsiminti, kodėl, už ką ir ką mes kiekvienas darome. Laikais, kai nebemadinga mylėti ir jausti, kai šlovinama ironija, apatija ir pasyvumas, kas gali būti svarbiau nei pastangos dėl dvasios išjudinimo, vertybių permąstymo? Kokiomis asmeninėmis vertybėmis šiomis dienomis didžiuojasi lietuvis? Narsa? O gal kuklumu? Ar banko sąskaitos dydžiu ir aukštomis pareigomis?

Sokratas tikėjo, kad žmonės nesielgia dorai, nes paprasčiausiai nežino, kas yra gera, naudinga ir dora, o kas ne, ir, tik išmokę atskirti gera nuo blogo, tinkama – nuo netinkamo, naudinga –  nuo nenaudingo, daugiau kvailai ir pražūtingai nebesielgs.

Todėl nepaprastai svarbu yra kelti gerus / svarbius klausimus, ką visuomenei padeda padaryti įvairios meno formos, ir kartu per pokalbį, seminarus, diskusijas, straipsnių skaitymą prieiti prie logiškų, atsakingų, faktais pagrįstų išvadų – susidaryti atsakingą nuomonę, kuri kuria atsakingą visuomenę. Tad už Sokratą, kritiką ir klausimus.