Prieš pat Naujuosius palaidojome Jurgį Gimberį. Šį asmenį daug kas žinojo, tai viena Kauno legendų, be jo miestas bus nuobodesnis. Nuolat išlydime žmones, kūrusius miestą, jo kultūros foną, ne visi jų žinomi plačiajai publikai, nors nuo to jų reikšmė nesumažėja.

Lygiai prieš savaitę atsisveikinome su vienu originaliausių Kauno menininkų – Auriu Radzevičiumi. Poetas, dailininkas, scenografas, režisierius ir t.t., visų jo kūrybos briaunų nesuminėsime, nes šis tekstas nėra nekrologas. Kalbant apie šią neeilinę asmenybę paminėtini keli dalykai. Tai buvo absoliučiai laisvas žmogus – tiek savo kūrybos pobūdžiu, tiek gyvenimo ir mąstymo stiliumi, tiek nebandymu įsikibti kokio maitintojo ar premijų davėjo skverno. Iš tiesų – į viską jam buvo nusišvilpti, svarbiausia – kūryba. Jaunystėje pradėjęs nuo pankų subkultūros idėjų, jis toks ir liko – maištautojas, pankas-aristokratas. Visos kūrybos sritys ir visuomeninė pozicija tai liudija. Bet šalia to tai buvo itin tikras, sąžiningas, garbingas ir jautrus žmogus. Gal net ir dėl to, kad nedalyvavo žiurkių lenktynėse dėl gardesnio kąsnio. Keista, kad yra išleidęs tik vieną poezijos knygelę (1990), o dar keisčiau, kad tą knygelę visi, besidomintys poezija, žino ir mėgsta ligi šiol, netgi jaunoji poetų karta.

Valdininkams, manantiems, kad viską padaro jie ir tik jie, priminsiu universalų posakį: kunigaikščių buvo tūkstančiai, Beethovenas buvo vienas.

Taip, A.Radzevičius sukūrė scenografiją daugybei spektaklių, dirbo Austrijoje ir Vokietijoje, surengė nemažai parodų, tačiau visad buvo tarsi kažkokioj nuošalėje ir abejoju, ar jo pavardė yra daug kam žinoma. Gyveno vienas, o vienatvėje atsiranda daug galimybių kurti ir skaityti knygas. Šio žmogaus intelektualumas buvo stulbinantis, nors niekada pabrėžtinai nedemonstruojamas.

Rašau apie šį žmogų, nes mūsų miestuose tokių esama ir daugiau – nelendančių arčiau lovio ir dirbančių savo darbą. Ir tų miestų tikrąją esmę kuria ne nauji pastatai, funkcijos ar paminklai, kuria tokie žmonės, koks buvo Auris. Vieni žmonės pasitraukia, ateina kiti, pajėgūs kurti savo miestų aurą. Tačiau nedera pamiršti savo gyventos epochos šviesiausių, iš jų yra ko pasimokyti. O valdininkams, manantiems, kad viską padaro jie ir tik jie, priminsiu universalų posakį: kunigaikščių buvo tūkstančiai, Beethovenas buvo vienas.