Grožis tokiame kontekste nėra ir negali būti visas menines praktikas įpareigojanti nuostata, nežiūrint įvairovės, atstovaujanti menui. Grožis yra pasirenkama nuostata, laisvai manipuliuojant jos turiniu. Iš esmės, nėra jokio Grožio, yra tik siūlymai, ką vadinti grožiu, kol noras vartoti šią sąvoką tebegyvas. Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M.Žilinsko dailės galerijoje vykusios trečiosios Kauno tarptautinės grafikos bienalės "Grožis" ideologija propaguoja grožį ne įpareigojančios nuostatos, bet individualios siekiamybės pavidalais. Kita vertus, kažkur už bienalės atrankos kriterijų nujaučiamas tikėjimas, gal tik noras tikėti, kad yra kai kas daugiau, nei subjektyviai kildinamas grožis.

Ką pasakytų menotyra? Grožis šiandien yra visaėdė sąvoka, į kurios išpampusį pilvą galima kimšti, ką nori, – jos virškinimo traktui nė motais. Tai esminė termino problema: grožis tapo patogiu terminu, palenkiamu bet kurioms reikmėms. Neverta klausti, ar toli nuėjome nuo tradicinės grožio sampratos. Ši nebegali būti atskaitos tašku apibūdinant naujas grafikos meno pastangas, nors ir skolina savo vardą. Tenka klausti, kokias naujas teritorijas norima įtraukti po sąvokos skėčiu, kokį papildantį turinį suteikti.

Ir visgi, visgi. Tegul visaėdė, tegul su puikiu virškinimu, sąvoka lieka ta pati, ir tam tikru būdu įrodo tradicinių turinių nemarumą, perrengiamą naujais drabužiais. Neapsigaukime žadėdami grožio mirtį, nes kartu žadame ir tam tikrų menų, ir juos grindusių prielaidų baigtį. Gerai ar blogai, bet kone pusšimtį metų mirtis meno pasaulyje nesilanko. Arba lankosi apsisiautus plastikos chirurgo chalatu. Visi lūžiai, visos garsiai deklaruotos meno mirtys ir prisikėlimai galų gale pasirodo yra tik plastinės operacijos, sėkmingai ar nelabai sėkmingai atnaujinusios meninės pastangos veidą. Tokiame kontekste bienalės ideologija tarsi kelia klausimą: išsigynęs aiškios tapatybės Grožis mirė ar, atvirkščiai, įgijo naują gyvenimą? Atsakymas priklauso nuo požiūrio: kildiname grožį iš nuo mūsų nepriklausančios tradicijos, ar tapatiname su savo pasirinkimu? Gal tradicijos Grožis ir pakratė kojas, bet grožiai tebegyvuoja, ir tik mūsų pasirinkimas vieną jų verčia rašyti iš didžiosios raidės.

Technologijos gerai, tarsi sako bienalės ideologiją kūrę grafikai, tiek tradicinės, tiek ir pačios naujausios. Svarbu, kad jos nepavogtų kūrinio sielos, kad liktų tik instrumentais kuriančio žmogaus rankose.

Grožio galia centruoti visas menines pastangas neabejotinai išseko; tačiau grožis bendraminčius vienijančios pastangos pavidalu sveikata nesiskundžia. Tai kita nūdienos pasirinkimo pusė – niekas nebegali užginčyti teisės būti ištikimu. Modernistinė pastanga iš esmės buvo save peržengiantis judesys, atmetantis ištikimybę, kaip nereikalingą balastą. Nepaisant išorinio panašumo, bienalės ideologija išauga iš apgręžto klausimo: ar tikrai viskas mene yra drabužiai, iš kurių išaugama? Pasirinkimo situacijoje būtent ištikimybę bienalė skelbia pageidautina menine strategija. Save įveikianti pastanga pasirodė patraukli toli gražu ne visiems meninio lauko dalyviams, o jos atmestos ideologijos – anaiptol nebūtinai vertos užmaršties. Pasirinkimo situacijoje propaguojamas grožis yra ištikimybę ir tęstinumą atliepianti sąvoka, jungianti, suprantama, tik meninio lauko dalį. Ištikimybę kam? Ne tiek sau, kiek technologinei tapatybei ir amatui. Bienalėje atrinktų grafikos darbų ekspozicija vietomis buvo puiki, vietomis margoka, tačiau ją vienijo estampo technologija ir dėmesys tradicinio amato kokybei. Ne eksperimentinė grafika, artėjanti prie savo ribų ar net peržengianti jas, iš esmės tampanti tardalykinio meno forma (bienalėje, beje, buvo keli tokio tipo darbai), bet savo tapatybę puoselėjantis estampas, – iš tokio pamato augina save bienalės kūnas. Jis neklausia, į ką grafika gali išvirsti, atvirkščiai, jis klausia, kuo grafika nori likti. Tai ne save įveikianti, bet sau ištikima, ištikimybės pagrindu save plėtojanti pastanga.

Nūdienos posūkis į socialinių problemų ryškinimą menui tarsi suteikė vienos didelės problemos pavidalą, polinkį matyti tik blogus ar taisytinus dalykus. Svarbu kovoti su pastaraisiais, bet ar menas neturi kitų tikslų? Ar jis negali, tarkime, būti mąslus, teikiantis ramybę ir pan.? Pasak bienalės organizatorių, meninės pastangos telktis į problemas pati savaime tapo problema, nes nebeleido pamatyti nieko kita, tik tamsiąją socialinės tikrovės pusę. Bienalė siūlė naujai atsigręžti į universalius, ne vien problemiškai konkrečius turinius. Tai reakcija į kone privalomą reikalavimą menui atliepti madingas ideologijas ir jų keliamas socialines problemas. Tokiame kontekste bienalės propaguojamas grožis tapo universalesnių ir pozityvesnių turinių raiškos erdve.

Kalbant apie grožį, bienalės ekspozicijoje buvo galima skirti bent tris dalykus. Pirma, kiekvienam menininkui savitą grožio suvokimą, vienoms grožio sampratoms pritariantį, o kitas atmetantį. Tai pasirenkamo grožio pozicija, kurianti labiau skirtis nei panašumus. Antra, parodos kuratoriaus suteikiamą grožį, visiems darbams bendrą pakuotę, dėl temos ir atrankos kriterijų vienijančią parodos įvairovę. Tai ne visiems bendra grožio samprata, bet subjektyviai nustatomas prielaidų ir požymių bendrumas, tiek vidinis, tiek išoriškai stebimas. Toks grožis kuria bendrus požymius, tarsi perlydant darbų skirtybes juos atrinkusio kuratoriaus akyje. Ir, trečia, ekspozicinį, konkrečių kolekcijų ir skirtybių gretinimo grožį, teikiantį grynai išorinį bendrumą. Tai situatyvus, laikinas sąjungas grindžiantis grožis, išnaudojantis ekspozicinių erdvių privalumus ir trūkumus.

Tai ne visai tradicijos grįžtis, nors iš nūdienos konteksto taip gali atrodyti. Nori nenori, naujas spiralės vingis nelygus ankstesniajam. Išoriškai grafikos forma kone ta pati, tačiau iš esmės pakito tarpdalykinio meno užvaldytas kontekstas, vadinasi, ir jį atliepianti suvokėjo žiūra bei mąstymas. Ne upė kalta, kad negalime į ją įbristi dukart, bet mes patys, besikeičiantys sparčiau nei upės tėkmė. Nesutinkate? Palyginkite save su technologijose įterpta, gal net įkalinta jaunąja karta, to nepastebinčia, žinoma, ir poslinkiai taps akivaizdūs. Tokia jau ta nūdienos epocha: didesnės slinktys vyksta galvose, o ne meninėse formose, todėl stebėti tas slinktis nelengva. Būtent dėl pakitusio žvilgsnio į paribius nustumtas estampas kiek netikėtai vėl virto gražus, ir tame grožyje vakarykščiai kvepalai beveik nejuntami. Su nūdiena save tapatinantiems tarpdalykiniams menams vis dar priklauso centro pozicijos, gan trapios konservatyvaus Kauno menų kontekste, bet garantuojančios ekspertinio dėmesio fokusą.

Prisiminkime, Kauną ir Lietuvą kurį laiką garsinusios tekstilės bienalės rėmėsi aiškiai deklaruota prielaida: ne viskas yra menas, bet viskas gali tapti menu (apibrėžimas mano). Prielaida, iš esmės pervedusia tekstilę į tarpdalykinių menų lauką. Neaptarinėkime neabejotinų tokio judesio privalumų ir trūkumų. Palyginkime su grafikos bienalės pozicija, reikalaujančia priešingo dalyko: plėtoti save, neperžengiant raudonų grafikos lauko linijų. Laikas parodys, kuri strategija duos geresnius rezultatus, nors vargu, ar tai konkuruojančios pastangos. Tai ne arba–arba, bet ir–ir pasirinkimas, nors patiems bienalių atstovams gali atrodyti kitaip.

Galbūt už "meilės tradicijai" slypi naujų technologijų baimė. Jei ir taip, bijoma ne technologijos, (nepamirškime – tradicinė grafika yra itin technologiškas menas), bijoma jos išbujojusių galių ir dar nežinomų grėsmių, kurias jos galimai slepia. Tai technologinių kartų skirtis, priešpriešinanti jau prijaukintą ir dar jaukinamą technologiją. Jau tapusią žmogiškos kūrybos savastimi ir pretenduojančią tokia tapti. Nešančią įprastus sunkumus ir gąsdinančią dar nežymėtomis vilkduobėmis.

Technologijos gerai, tarsi sako bienalės ideologiją kūrę grafikai, tiek tradicinės, tiek ir pačios naujausios. Svarbu, kad jos nepavogtų kūrinio sielos, kad liktų tik instrumentais kuriančio žmogaus rankose. Išorinis pasaulis pirmyn veržiasi septinmyliais batais, kuriuos jam dovanoja naujausios technologijos. Ar mes spėjame kartu, tarsi klausia bienalė. Ar mes norime, privalome spėti? Bienalės ideologija nepritaria minčiai, kad meninis atsinaujinimas privalo be atodairos paklusti technologinių pokyčių spartai. Naujosios technologijos našios ir patrauklios, su jų produkcija kone neįmanoma konkuruoti, bet ar pastaroji geba atkartoti estampo ir popieriaus atveriamą pasaulį? Į tai turi atsakyti žiūrovas.