Aktorės argumentai remiasi į faktelį, kad gražią figūrą pasiekti garsenybėms padeda komanda asmeninių trenerių, virtuvės šefų ir plastikos chirurgų, o ne gerbėjams entuziastingai brukami laisvinamieji produktai. Pastaruosius, tiesą sakant, nežinia, ar jos apskritai yra vartojusios. Ir būtent apie tai šįkart norėčiau pakalbėti. Žinoma, visuomet galima numoti ranka ir džiaugtis natūraliąja atranka – jei esi tiek naivi, kad tikiesi kimšdama greitmaistį ir nepakildama nuo sofos sulieknėti išgėrusi magišką piliulę, gal sveiko proto įkrės skrandžio spazmai.

Tačiau įtaką influenceriai daro ne tik suaugusiems, bet ir labai jauniems žmonėms. Ir, mano kuklia nuomone, iš socialinių tinklų žvaigždžių perimta filosofija, kad storesnėmis šlaunimis tavęs niekas nemylės, yra kur kas baisiau negu jų rankoje pamatyta taurė ar iš lūpų sklindantys keiksmažodžiai. Bet šiurpiausia yra tai, kiek smarkiai aplinkinių, ypač labiau žinomų ir gerbiamų, nuomonė iš tiesų formuoja mūsiškę. Ne tik tuomet, kai kalba eina apie į tualetą varančių vaistukų gėrimą, bet ir kur kas svarbesniais klausimais, kurių padariniai – gerokai liūdnesni už diarėją.

Man nuoširdžiai smalsu, ar po tokių įvykių kalbėtojai apie "babajų atimtus darbus ir žmonas" naktimis vis dar miega ramiai? Ar neįžvelgia svetimo kraujo lašų ant savosios klaviatūros.

Žodžio laisvė yra nuostabus dalykas, be kurio vargu ar galėtų egzistuoti demokratinė visuomenė. Tačiau yra temų, su kuriomis reikėtų elgtis atsargiai it su krištoline vaza. Ypač tada, kai ta nuomone remiantis priimtų sprendimų padariniai palies ne vieną. Pavyzdžiui, jau kurį laiką su siaubu stebiu diskusiją apie skiepus. Ne vien todėl, kad radikalūs pasisakymai dažnai iš esmės prasilenkia su sveiku protu, bet kad sklinda jie neretai iš žmonių, kurie negebėtų pasakyti, kur yra blužnis ar kokie to baisiojo autizmo požymiai. Pastarieji, užuot patys pasidomėję ar tiesiog pasitikėję tais, kurie akademiškai domėjosi ilgus metus, renkasi iš svetimos internetinio dievuko burnos paimti jau sukramtytą nuomonę ir rėkti ją kaip savo, mosuodami plakatais ir fakelais.

Tačiau dar kraupesnių atomazgų nutinka tuomet, kai gerais norais ir baimėmis nugrindžiamas kelias į neapykantą. Pažįstu keletą išties protingų, išsilavinusių žmonių, kurie, gavę feisbuko ruporą, pasirinko dėl visų europietiškų vargų kaltinti kitatikius ir imigrantus. Kad ir kaip aštriai jie kalbėtų apie augančios musulmonų diasporos grėsmes, tikiu, savuoju ginklu vis dar laiko tebūnie ir internetinę, bet plunksną, o ne kardą. Tačiau iš tragiškų precedentų akivaizdu, kad atsiranda problemiškų žmonių, pasirenkančių savąją nuomonę pademonstruoti kitaip – manifestais ir kulkomis. Man nuoširdžiai smalsu, ar po tokių įvykių kalbėtojai apie "babajų atimtus darbus ir žmonas" naktimis vis dar miega ramiai? Ar neįžvelgia svetimo kraujo lašų ant savosios klaviatūros?

Ne vieną šimtmetį inteligentijos mėgtą frazę "su didele galia ateina ir didelė atsakomybė" šiandienos kontekste galima interpretuoti truputį kitaip. Didžiulė galia – turėti laisvę kalbėti, ką nori, ypač kai tavęs klausosi šimtai ar tūkstančiai. Tačiau yra ir pareiga. Pareiga pagalvoti, kaip tavosios mintys paveiks aplinkinius. Pareiga apie tai priminti tiems, kurie nesusimąsto. Ir ne tik tais atvejais, kai kažkas kala pinigus iš iki vasaros sublogti svajojančių instagramo sekėjų.