Ši kelionė nebuvo sėkminga. Ne, ne taip. Kelionė, kaip ir visos anksčiau sukeliautos, buvo puiki. Kaip visuomet, važiavom lėtai, netiesiai, smalsiai ir tik lietus, privertęs atsisakyti nakvynės Ignalinoje, sutrumpino maršrutą Vilnius-Anykščiai-Dusetos-Zarasai-Daugpilis-Visaginas-Ignalinos atominė elektrinė-Ignalina-Švenčionys-Pabradė-Vilnius nuo trijų iki dviejų dienų.

Nesėkmės prasidėjo vėliau, giriantis įspūdžiais. Jau buvau įpratęs, kad mano kelionių po Lietuvą pasakojimai, su šmaikščiomis detalėmis ir paviršutiniška, bet pozityvia analize išklausomi, sakykim, ne išsižiojus, bet palankiai. Net nuotraukas iš Šiaurės vakarų Lietuvos, Žemaitijos, Panemunės, Vilnijos ir kitų žemių mano klausytojai apžiūrėdavo ypatingai nesiraukydami. Dabar gi viskas buvo kitaip. Vos ištardavau žodį „Siaurukas“, man pranešdavo, kad juo važiuota ir ne kartą. Tik išskėsdavau rankas, bandydamas vizualizuoti Stelmužės kaimą ir jo universalius turtus, ir gaudavau atgal dar entuziastingesnę vietovės detalizaciją. Su Zarasais buvo visai blogai – tas miestas, su savo nesibaigiančiais festivaliais, priviliojo, atrodo, pusę Vilniaus, ir negausi publika manęs net neklausydavo, pradėdami dalintis savo, gerokai gilesnėmis apsilankymo ežerų krašte patirtimis. Ir nuotraukos mano pašnekovų buvo gražesnės.

Taigi, galvoju, prie vietinio turizmo banaliausios, jūrinės, krypties galima pridėta dar vieną jau įprastą savaitgalio kelionių ašį - link Lietuvos Šiaurės rytų miestų ir jų ežerų. Ta kryptis nėra ypatingai sena – štai Anykščiai save, kaip traukos vietą, naujaisiais laikais pradėjo aktyviai pozicionuoti turbūt nuo 2008 metų, kai, užbaigus nemenką projektą, pradėjo veikti keli atnaujinto siaurojo geležinkelio ruožai. Vėliau miesto pasiūla pradėjo smarkiai tankėti: atlikta centrinės dalies rekonstrukcija, atnaujinta biblioteka ir kultūros centras, atverta apžvalgos aikštelė bažnyčios bokšte, įsteigtas menų inkubatorius, pabūta Lietuvos kultūros sostine, „Vilnius-Anykščiai“ spa atidarymas. Na, dar baseinas, kalnų slidinėjimas, vasaros rogučių trasa, Puntukas, dviejų literatūros klasikų memorialiniai muziejai, „Laimės žiburys“...

Bet siaurasis geležinkelis, be abejonės, yra Anykščių „smart specialization“. Tai - ES Komisijos apynaujis, 2010 metais atsiradęs regionų vystymo politikos terminas. Siauruko atgaivinimas yra sumaniausia Anykščių specializacija, lyg vadovėlyje sujungianti būtinas aplinkos dalis – paveldą, kūrybą, gamtą, verslą ir savivaldybės ekonomiką.

Man (visiškai subjektyviai) didžiausią įspūdį Europoje daro britų ir turkų turistinių pramogų organizatoriai. Britai (aš sąmoningai naudoju tokį tautos pavadinimą, nes anglai, velsiečiai, škotai turizmo sektoriuje elgiasi vienodai) turistus priima maksimaliai sąžiningai. Aiškina, rodo, maitina ir linksmina. Viską daro labai tiksliai ir, kai sumokėti pinigai atidirbti, nedelsiant persijungia į kitą grupę. Turkai gi, nenukrypdami nuo scenarijaus, mėgsta improvizuoti, smagina ir klientus, ir patys džiaugiasi, o į kelių minučių netikslumus nekreipia dėmesio. Anykščių siauruko šeimininkai turi abiejų mano favoritinių grupių bruožus. Jie puikiai susitvarko su lankytojų logistika, nedramatizuoja ekskursijų dalyvių legalumo, mikliai susitvarko su įvairiausia smulkia prekyba. Siauruko stotyje padaryta viskas, kad įvairiausių kategorijų lankytojai jaustųsi reikalingi. Muziejiniame depo pastate technikos tyrinėtojai gauna progą apžiūrėti vagonus, lokomotyvus ir motorus. Atsargūs nuotykių ieškotojai – pavažinėti pedalinėmis ir rankomis varomomis drezinomis. Vaikai gali čiupinėti, nostalgijos pasiilgę – apžiūrėti atkurtus interjerus. Vėliau – kelionė. Yra du maršrutai: šeštadieniais į Rubikių ežerą, sekmadieniais – Troškūnų vienuolyno apžiūrėjimas. Mes buvome šeštadienį, tad važiavom prie ežero. Beveik valandą trunkančioje kelionėje akis nenuobodžiauja – iš pradžių miesto vaizdai, vėliau – tiltas, skardžiai ir kalnai, pervažos prie kaimo žvyrkelių ir bėgiai, kertantys sodybų kiemus. Rubikiuose irgi viskas sustyguota. Rezervuojant vietas mums pasiūlė iš karto užsakyti maistą „Žuvienės pašiūrėje“, restorane ant ežero kranto. Kai išvardinau norus (žuvienė, ant žarijų keptas starkis, gira), gavau staliuką numerį. Atėjus nuo stoties, taip ir buvo – ant 12 numerio garavo ką tik padėtos žuvienės dubenys, o po keliolikos minučių – ir starkis. Tai tikslingas operatyvumas – prie ežero būnam tik valandą, todėl reikia laiko rezervo kitoms pramogoms. Mes pasirinkom pasiirstymą. Geram irkluotojui (čia aš apie save) užtenka pusvalandžio, kad iš vandens apžiūrėtumėm prie vienos iš sodybų prišvartuotas jachtas. Visa pramoga trunka keturias intensyvias, bet nevarginančias valandas. Net vaikai, kurių buvo kelios dešimtys, nezirzė.

Žodį „smart“ galima versi įvairiai. Siauruko panaudojimo situacijoje tiksliausias žodis būtų „sumanus“. Geležinkelio operatoriai protingai panaudojo išlikusią infrastruktūrą, pritaikydami ją realiems lankytojų srautams bei pasilikdami, prireikus, galimybę ją plėsti ir tankinti. Atrodo, kad mieste kažkas virtuoziškai žaidžia „SimCity“ realybės versiją, kurioje finalinė užduotis skamba taip: „Sukurti miestą, kuriame gerai jaučiasi jo gyventojai, o turistai turi ką veikti dvi arba net ir tris dienas“.

Tokie patys patyrę žaidėjai žaidžia ir Zarasuose, kur tenka įveikti ne tik natūralias, finansines ir biurokratines kliūtis, bet ir mažų miestų urbanistines tradicijas. Nereikia akylaus žvilgsnio, kad bet kuris prašalaitis pamatytų – jei Lietuvos miestelyje yra ežeras, upė ar santaka, miesto gyventojai padarys viską, kad nusisuktų nuo vandens. Purviniausių kiemų, tvartų, garažų, dirbtuvių, išviečių vieta yra prie vandens. Hidrofobinė tradicija susiformavo prieš šimtmečius ir aktuali iki dabar. Taip buvo ir Zarasuose, kur nepamatyti vandens beveik neįmanoma. O štai senieji zarasiškiai sugebėjo – centrinė miesto aikštė, nedidelis senamiestis ir naujesni rajonai pastatyti nugaromis į visus miestą supančius ežerus. Bet, pastačius galingą apžvalgos aikštelę ir nutiesus puikų taką Zaraso pakrante, miestas, girgždėdamas, pradėjo suktis. Vištidės ir malkinės slepiamos, kiemų šlaituose sodinama veja, entuziastai įkurdina ir vieną kitą dekoratyvinę skulptūrą. Gyventojai kala naujus langus ir renčia terasas su vaizdu į vandenį. Naujas takas pakrante eina iki Zaraso salos, kurioje standartinė ES remiamo objekto iškaba aprašo vykstančias statybas. 2015 vasarą čia atsiras rekreacinis kompleksas arba, kaip rašoma ES struktūrinės paramos paraiškoje, lankytojų pastatas su informacijos centru, kavine, medicinos kabinetu, dušais, turizmo ir poilsio inventoriaus nuoma ir gelbėtojų punktu. Organizatoriai sako, kad vasaromis turistai čia plaukios, buriuos ir irstysis, o žiemą užšalęs ežeras bus naudojamas slidinėjimui (lygumų ir įkalnės slalomui), čiužinėjimui, važinėjimui aerorogėmis.

Kuriomis, planuojama, turėtų važinėti Daugpilio gyventojai, nes įveikti jiems tereikėtų 25 kilometrus, tiek, kiek kiekvieną šeštadienį ar sekmadienį nuvažiuoja dažnas vilnietis, vėl pasiilgęs Trakų maudynių ir kibinų.

Mes tą ketvirtį šimto kilometrų iki Daugpilio įveikėm lėčiau, nei Trakų kelyje – latviškas asfaltas ir aptrupėjęs, ir duobėtas. Ypatingai dėl to nesiskundėm, nes smalsumas buvo didesnis.

Jei Anykščiams ir Zarasams gauti miesto specializaciją tereikia sumanumo – nes aplinka viską dėkingai duoda, Daugpilio „smart“ verta versti kaip „gudrumą“. Kodėl kelis dešimtmečius aš net nepradėdavau galvoti apie kelionę į rytinę Latvijos pusę, o praėjusiais metais Daugpilis būsimame maršrute atsirado kaip privaloma pozicija? Kas pasikeitė mieste, kuriame nebuvo jokio ženklaus turistinio objekto?

Paradoksaliausia tai, kad mieste nepasikeitė niekas – išskyrus kitaip sudėliotą pasakojimą. Pirmasis naujo pasakojimo dėmuo - milžiniška ir apleista Rusijos imperijos laikais statyta tvirtovė. Po antro pasaulinio karo joje įkurta Daugpilio Jano Fabricijaus vardo aukštoji karinė aviacijos inžinerijos mokykla, didžiausia Sovietų Sąjungoje, rengusi, kaip matyti iš pavadinimo, karo aviacijos technikus ir inžinierius. Per kelis mokyklos funkcionavimo dešimtmečius sovietų kariškiai depresyvią imperinio kareivinių stiliaus tvirtovę subjaurojo maksimaliai, pastatydami jos teritorijoje pagal tipinius projektus namų kvartalus su butais karininkams ir dėstytojams. Kai 1993 metais Rusijos kariuomenė pasitraukė, tvirtovė virto niūriausia nelinksmo miesto vieta.

Antrasis pasakojimo elementas – 1903 metais vaistininko Jakovo Rotkovičiaus šeimoje gimęs berniukas Markusas. Jis Daugpilyje gyveno neilgai, iki dešimties metų. 1913 metais šeima emigravo į JAV. Niujorke Markusas tapo Marku Rothko, puikiai mokėsi vidurinėje, gavo prestižinę Yale universiteto stipendiją, ten du metus kentėjo antisemitines patyčias, viską metė, pradėjo mokytis dailės, buvo realistu, simbolistu, atsargiu abstrakcionistu. Po karo, sužinojęs apie Holokaustą, pradėjo tapyti ypatingai emociškai stiprias abstrakcijas ir tapo, kartu su Jacksonu Pollocku ir Willemu de Kooningu, svarbiausiu JAV pokarinės dailės atstovu, savo veikla pavertęs Niujorką pasaulinio meno centru.

Niujorką, ne Daugpilį. Bet gudriems latviams tokios smulkmenos nėra kliūtis. Pateiktoje paraiškje vis tam pačiam ES struktūrinės paramos fondui, jie argumentavo, kad sujungs baisiausią miesto vietą su dailininko gimimo faktu ir padarys naują traukos jėgą – M. Rothko meno centrą. Ir padarė! Iki blizgesio (maždaug taip, kaip Klaipįdos jūrų muziejuje) atrestauravo kelis tvirtovės pastatus, sutvarkė aplinką, iš M. Rothko sūnaus pasiskolino aštuonias originalias drobes, dar pasidarė keliolika didelio formato reprodukcijų, įrengė kompiuterines video instaliacijas, dosniai informuodami pasaulį, atsidarė ir šiandien skaičiuoja turistinius autobusus prie centrinio įėjimo. Kiek mačiau, vienos rankos pirštų neužtektų.

Tie aštuoni originalūs paveikslai, apsupti reprodukcijų ir edukacinių instaliacijų užima tik ketvirtadalį buvusio Arsenalo ploto. Likusiose erdvėse eksponuojami vietiniai dailininkai, litografijos iš Vitebsko muziejaus, kažkokia keramika – standartinė nedidelio muziejaus nedideliame mieste šalies pakraštyje pasiūla. Bet turistai apžiūri viską. Apžiūrėję nueina į kavinę. Pavalgę – o ką daugiau veikti? – nuvažiuoja ir į miesto centrą. Štai šitaip vienas gudrus veiksmas absoliučiai pakeičia miesto būseną.

Daugpilio tvirtovėje tetrūksta vieno dalyko – reklaminio skelbimo iš Zarasų, pranešančio apie būsimas aeroroges. Kad jos dykos nestovėtų.