Pasakojama, kad šis plėšrūnas sirgęs kadaise plačiai paplitusia, bet dabar jau užmiršta ekstremistine raudonosios pasiutligės forma. Vieniši po Europą ar Vidurinius Rytus keliavę klajūnai teigė ne vieną naktį tolumoje girdėję skausmingą Iljičiumi Ramirezu Sanchezu (1949) praminto gyvūno staugimą, kuriame atsispindėdavo pačios intymiausios šio žinduolio svajonės.

Kaip ir dauguma bendraminčių, šakalas veikiausiai troško sugriauti kapitalizmu pravardžiuojamą laisvosios rinkos ekonomiką ir prisidėti prie komunistinės utopijos statybų, tačiau didžiąją jo energijos dalį pasiglemžė palestiniečiais vadinamų musulmonų kova su Izraeliu.

Teigiama, kad 1973–1974 m. žiemą Iljičius įsliūkino į Londone gyvenusio verslininko Josepho Edwardo Sieffo (1905–1982) namus ir bandė šį kompanijos "Marks & Spencer" atstovą mirtinai užgraužti, tačiau tolumoje netikėtai sugaudusios šungaudžių sirenos privertė šakalą sprukti.

Manoma, kad šakalas keletą metų palaikė gana artimus santykius su profesionaliu palestiniečių dresuotoju Wadie Haddadu (1927–1978), kuris, pasak į Didžiąją Britaniją pabėgusio SSRS valstybės saugumo komiteto archyvaro Vasilijaus Nikitičiaus Mitrochino (1922–2004), buvo dar ir to paties sovietų komiteto agentas, viršininkų pramintas Nacionalistu.

Pasakojama, kad kartu su W.Haddadu šakalas bandė organizuoti keletą teroro aktų, tačiau po politiškai nenusisekusio OPEC atstovų pagrobimo (1975 m. gruodžio 21–23 d.) dresuotojo ir gyvūno santykiai pašlijo. 1978 m. pavasarį W.Haddadas mirė Rytų Vokietijoje nuo leukemijos.

Dvasinio vadovo netekęs šakalas daugelį metų klajojo po pasaulį, tačiau galiausiai buvo sugautas Sudane ir išsiųstas į zoologijos sodą Prancūzijoje.

1974 m. Jungtinės Tautos pripažino ekstremistinę Palestinos išsivadavimo organizaciją oficialia palestiniečių atstove ir suteikė jai stebėtojos statusą. Nepraėjus nė metams, buvo žengta dar toliau. 1975 m. lapkričio 10 d. Jungtinės Tautos priėmė rezoliuciją 3379, kuria buvo įtvirtinta nuostata, jog sionizmas yra rasizmo ir rasinės diskriminacijos atmaina.

Už šią iniciatyvą daugiausia balsavo musulmoniškų (Afganistanas, Saudo Arabija, Libija), Lotynų Amerikos (Meksika, Brazilija), juodosios Afrikos (Nigeris, Uganda, Ruanda, Tanzanija) ir komunistinių valstybių (SSRS, Kuba, Rytų Vokietija, Kinija, Jugoslavija) atstovai.

"Simboliška, kad šie ginčai, galintys tapti lūžio tašku Jungtinių Tautų ateičiai ir lemiamu tolesnio šios organizacijos gyvavimo veiksniu, užvirė būtent lapkričio 10 d. Ši diena prieš trisdešimt septynerius metus buvo įrašyta į istoriją kaip Kristallnacht, Krištolinė naktis", – pastebėjo būsimasis Izraelio prezidentas Chaimas Herzogas (1918–1997), tuo metu atstovavęs žydų valstybei Jungtinėse Tautose.

Kai kas šį Jungtinių Tautų meilės protrūkį palestiniečiams yra linkęs sieti su ketvirtuoju generaliniu sekretoriumi Kurtu Josefu Waldheimu (1918–2007), kuris Antrojo pasaulinio karo metais (1939–1945) tarnavo Vermachte, tačiau į Jungtines Valstijas pabėgęs komunistinės Rumunijos žvalgybos karininkas Ionas Mihai‘us Pacepa (1928–2021) savo knygoje "Dezinformacija" (2013) pateikė kiek kitokią versiją.

Anot jo, šios rezoliucijos, kuri oficialiai buvo pristatyta kaip arabų iniciatyva, projektą iš tikrųjų parengė Maskva. Tarsi to dar būtų negana, KGB darbuotojai Jungtinių Tautų būstinės apylinkėse tais metais išplatino šimtus pašaipaus pobūdžio antiamerikietiškų ir antisemitinių iliustracijų, mat, anot Jurijaus Andropovo (1914–1984), komiški paveikslėliai trečiojo pasaulio atstovus veikia labiau nei dokumentinė, faktais grįsta medžiaga.

"Per tuos metus, kai buvau sovietų bloko žvalgybos bendrijos viršūnėje, supratau, kad simbolinė prasmė yra labai svarbi žinia "pašvęstiesiems". Kremlius visada buvo linkęs į simbolizmą – dar vieną emocijas veikiantį ginklą, meistriškai įvaldytą Rusijos carų ir jų įpėdinių komunistų", – samprotavo I.M.Pacepa.

1976 m. birželio 27 d. "Air France" kompanijos lėktuvą, padedami dviejų palestiniečių, užgrobė "Revoliucinių ląstelių" (Revolutionäre Zellen) organizacijai priklausantys kairieji vokiečių teroristai Wilfriedas Bonifatius Böse (1949–1976) ir Brigitte Kuhlmann (1947–1976).

Iš pradžių pagrobėjų užvaldytas lėktuvas kartu su įkaitais nusileido Libijos mieste Bengazyje, tačiau teroristams pulkininkų pulkininko Muammaro Muhammado Abu Minyaro al-Gaddafio (1942–2011) karalystė veikiausiai nepaliko įspūdžio, tad galiausiai nuspręsta skristi į žmogėdros įvaizdį puoselėjančio Idi Amino (1925–2003) valdomą Ugandos miestą Entebę.

Teigiama, kad Ugandos despotas šiltai sutiko lėktuvo pagrobėjus ir net pats juos asmeniškai pasveikino. Patikimų paaiškinimų, leidžiančių racionaliai pagrįsti Idi Amino džiaugsmą, beveik nėra. Galima tik kelti prielaidą, kad Ugandos diktatorius tikėjosi iš įkaitų krizės išpešti politinės naudos, susikurti naują diskusiją skatinančio tarpininko įvaizdį ir savo trofėjų kolekciją papildyti Nobelio taikos premija.

Pagrobėjams įsikūrus Entebėje, žydų tautybės žmonės buvo atskirti nuo kitų įkaitų. Vėliau pasakota, kad vienas pagrobtųjų teroristui Wilfriedui parodė ant kūno ištatuiruotą skaičių kombinaciją, liudijusią apie žmogaus patirtą nacionalsocialistinės Vokietijos koncentracijos stovyklų siaubą.

Į šį gestą Wilfriedas atsakė Nobelio medicinos premijos verta sentencija: "Aš nesu nacis. Aš – idealistas."

1976 m. liepos 4 d. Entebėje įkalintus įkaitus išvadavo Izraelio gynybos pajėgų kariai, kurie į Ugandos teritoriją pateko negavę asmeniško Idi Amino leidimo. Sužinojęs apie sėkmingą Izraelio operaciją, Idi Aminas taip nusiminė, kad po poros metų pradėjo kariauti su kaimynine Tanzanija.