Nevyriausybinio strateginių tyrimų instituto „Stratfor“ analitikė Reva Goujon cituoja buvusio JAV užsienio reikalų ministro Henry Kissingerio gruodžio 18 d. ištartus žodžius, kad dabar pasaulis „kaip patrakęs“ tuos signalus studijuoja.

Tarp jų – ne tik buvusios D. Trumpo rinkimų kampanijos šūkiai, bet ir naujausi pareiškimai, viena kita stulbinama žinia, ką jis ketina rinktis savo ministrais, susitikimų „Trump Tower“ atgarsiai, net ir jau prasidėjęs politinio stalo teniso mačas su Pekinu.

Daugelis komentatorių iš Vašingtono grietinėlės sluoksnių D. Trumpo paskutinėmis savaitėmis padarytus žingsnius vadina padrikais, savanaudiškais.

Kaip dienraščio „Washington Post“ komentare, pavadintame „Trumpas neišlaikė pirmojo užsienio politikos egzamino“, rašė apžvalgininkas Davidas Ignatius, būsimojo prezidento telefono pokalbis su Taivano prezidente Tsai Ing-wen užvirė „svylančią, per kraštus besiliejančią košę.“

Taigi D. Trumpas verčia žmones pasijusti nejaukiai. Tai ir yra, ką jis daro geriausiai. Tačiau ką tai sako apie būsimą jo politiką? Ir kokie yra jo paties pamatiniai įsitikinimai?

Anot analitikės R. Goujon, „iš to, kaip jis buvo auklėjamas, kokia buvo jo karjeros trajektorija, kokie yra jo artimiausio vidaus rato žmonių profiliai, galima daryti išvadą, kad D. Trumpas itin vertina nuovokumą versle ir žudiko instinktą tvarkant reikalus.

Pasiūlydanas kompanijos „ExxonMobil“ vyriausiąjį vadovą Rexą Tillersoną kandidatu į valstybės sekretorius (t. y. užsienio reikalų ministrus), D. Trumpas parodė esąs įsitikinęs, jog gebėjime sudaryti negailestingus sandorius – įžvelgti poveikio šaltinius, svertus ir jais vikriai  pasinaudoti – glūdi vadovavimo šaliai ir visai tarptautinei sistemai paslaptis.

D. Trumpas nesibaido nacionalizmo, laiko jį natūraliu ir teisėtu būdu kiekvienai valstybei, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, puoselėti ir ginti savo interesus.

Jis, atrodo, taip pat pritaria požiūriui, kad Jungtinės Valstijos ima prarasti konkurencingumą ir dėl to kalta iki šiol pernelyg internacionalistinė Amerikos užsienio politika.

Galop, D. Trumpas mano, kad ta politika ne tik tapo per lengvai prognozuojama, bet ją apraizgė ir per dideli diplomatiniai formalumai. Geriau jau nuoširdžiai pasakyti taip, kaip yra, ir tikraisiais vardais įvardyti institucijas ir konvencijas, kurios nebeduoda naudos.

Savo misijos dalimi D. Trumpas laiko visuomeninės sutarties su amerikiečių visuomene reformavimą tuo atžvilgiu, kad jis į Jungtines Amerikos Valstijas žada grąžinti persikėlusias ar išgaravusias darbo vietas gamybos srityse. Bet tai lengviau pasakyti nei padaryti.

Visuotiniai tarifai prieš didelius prekybos partnerius, kaip antai Kinija, galėjo suveikti dar prieš 20 metų, bet jau nebe šiandienos globalizuotoje aplinkoje.

Pakelti importo tarifai gali gerokai pabranginti savo pačių šalyje nebegaminamų prekių kainas ir suardyti tarptautinius tiekimo tinklus, taip daugelį Amerikos bendrovių paverčiant įvairių užjūrio prekybos karų įkaitais.

Žinoma, Kinija labiau priklauso nuo eksporto nei Jungtinės Amerikos Valstijos ir todėl negali rizikuoti prarasti būtinų tiekimo linijų dideliame susikirtime su galingiausiu pasaulio laivynu. Tai ir palieka Vašingtoną su geresnėmis kortomis rankose žaidžiant su Pekinu.

Ieškodamas papildomų svertų prieš Kiniją. D. Trumpas gali pasinaudoti Taivano korta ir atsisakyti buvusios amerikiečių politikos pripažinti tik vieną (ne Taivano salos nacionalistinę, o raudonąją žemyno) Kiniją.

Bet Pekinas į tai reaguoti gali pasunkindamas sąlygas Kinijos žemyne veikiančioms Amerikos bendrovėms. Taip pat jis gali panaudoti savo didžiulę ekonominę įtaką Taivanui, kurio puslaidininkių industrija neatsiejamai susipynusi su žemynu, tam, kad sutrukdytų globalinio tiekimo tinklų veiksmingumui.

O su Rusija, D. Trumpo požiūriu, Jungtinės Valstijos nebeveda egzistencinės kovos kaip Šaltojo karo laikais. Rusijai neberūpi palaikyti imperijos, kurią užkurtų prieš Vakarų kapitalizmą nusistačusi ideologija.

Greičiau Maskva, belaukdama nemalonių pokyčių namie ir vidaus bruzdėjimų ateity, yra susitelkusi į aktualesnes užduotis – sutvirtinti nacionalinę rusų tapatybę ir izoliuoti Rusiją bei jos pakraščius nuo Vakarų skverbimosi.

V. Putinas yra kaip vienas Fiodoro Dostojevskio veikėjų, kuriam „Rusijos tapatybės klausimas labai svarbus, nes vienas komunizmo sužlugimo rezultatų yra tas, kad Rusija prarado apie 300 savo istorijos metų.“

Jeigu Rusija bandytų dar labiau plėsti savo jau ir taip išsiskėtojusią teroriją, rusiškojo nacionalizmo nepakaktų, kad valstybė būtų išlaikyta viename daikte. Užtat V. Putinas ir bando ginti prie Rusijos prigludusias  žemes nuo Vakarų ir mėgina priversti Vakarus pripažinti ir gerbti šią Rusijos trokštamą įtakos sferą.

Mažiau būgštaudama dėl Rusijos ketinimų, D. Trumpo vadovaujama Amerikos vyriausybė gali siekti naujo sutarimo su Maskva, kuris palaidotų Krymo klausimą ir galbūt pripažintų Rusijos įtaką Rytų Ukrainoje.

Sirija būtų pastatyta į vietą kaip šalutinis interesas tiek Maskvai, tiek Vašingtonui. O kadangi sankcijos stipriai varžo verslą ir Rusijai verkiant reikia investicijų, D. Trumpas galėtų jas sušvelninti ar panaikinti mainais už dialogą dėl naujo susitarimo, kuris nepaaukotų Jungtinių Amerikos Valstijų dalinių dislokavimo Europos rytiniame flange.

Nuo savęs pridursiu – pagyvensim ir pamatysim, ar ir kiek D. Trumpas tikrai gins Baltijos valstybių interesus nuo Rusijos pretenzijų.