Energetikos specialistų nekompetencija – pavojus Vilniaus gyventojų saugumui

Po ilgų darbo energetikos srityje metų, susidūrimas su kai kurių asmenų kompetencijos trūkumu nustoja stebinti. Tačiau 2020 m. sausio 22 d. paviešintam LRT tyrimui „Icor“ ir „Veolia“ Šimašiui po Vilniumi pakasė brangų rusišką standartą“ visgi pavyko nustebinti ir mane.

Suprantu, kad žurnalistas gali neišmanyti metalų technologijos ar ketaus gaminių specifikos. Tačiau, prieš išstojant su tam tikrais pareiškimas, ypač – srityje, kurioje stokojama kompetencijų – verta skirti dėmesio susipažinimui su teisės aktus reglamentuojančiais reikalavimais šilumos perdavimo tinklų vamzdynams, paskaityti šiek tiek techninės literatūros. Šiuo atveju susidaro įspūdis, kad žurnalistas pasikliovė vieno, šališko ir nekompetentingo „eksperto“ nuomone, kuris faktus beria vadovaudamasis logika „girdėjau, kad skambina, bet nežinau, kur“. O buvusio ilgamečio „Vilniaus energijos“ Metalo laboratorijos vedėjo Egidijaus Morkūno argumentai išvis nebuvo pateikti.

Perskaičius tyrimą aprašantį straipsnį, neliko abejonių, kad pasigilinti į metalurgiją, techninius reikalavimus ir šioje srityje dirbusių ilgamečių specialistų patirtį pritrūko noro ar laiko.

Norėčiau trumpai supažindinti su ilgamete, aukščiausias kompetencijas patvirtinančia Lietuvos energetikos specialistų patirtimi.

LTSR Energetikos ir elektrifikacijos gamybinis susivienijimas (AB „Lietuvos energija“) turėjo savo Metalų ir suvirinimo tyrimų tarnybą. Metalų ir suvirinimo tarnybai vadovavo technikos mokslų daktaras Stanislovas Veinšreideris, su kuriuo konsultuodavosi ne vienas to meto Sovietų Sąjungos energetikos institutas.

Daugeliui puikiai žinomas faktas, kad anuomet Lietuvos energetikos ir elektrifikacijos gamybiniame susivienijame ir jam pavaldžiose įmonėse dirbo kvalifikuoti energetikos specialistai, turintys ilgametę darbo patirtį. Įmonės vadovu galėjo būti paskirtas tik gamybinę patirtį ir energetinį išsilavinimą turintis asmuo.

Tuo metu vienintelė tokia Lietuvoje Metalų ir suvirinimo tarnyba turėjo reikiamą įrangą nustatyti metalo cheminę sudėtį, neardomu metodu patikrinti suvirinimo siūles. Kadangi šilumos tiekimo įmonės neturėjo savo tyrimų laboratorijų ir specialistų, tarnyba spręsdavo visas jose kilusias problemas. Dr. S. Veinšreiderio tarnyboje buvo sukaupta visa informacija apie sutrikimus ir avarijas Sovietų Sąjungos energetikos objektuose, t. y. elektrinėse, katilinėse ir šilumos tiekimo įmonėse, tarp kurių – ir Lietuvos energetikos objektai bei šilumos tiekimo įmonės.

2000 metais AB „Lietuvos energija“ perdavė savo termofikacinę elektrinę Nr. 3 „Vilniaus šilumos tinklams“, kartu su Metalų tyrimų laboratorija ir specialistais. Tuo metu „Vilniaus šilumos tinklams“ vadovavo ilgametę patirtį sukaupęs gamybininkas. Jis puikiai suprato, kokia turi būti vamzdyno metalo cheminė sudėtis ir visus sprendimus priimdavo kartu su šios laboratorijos vadovu E. Morkūnu.

Jei tyrimo autorius būtų susipažinęs su technine informacija, suprastų, kad šilumos perdavimo tinklo vamzdynai parenkami priklausomai nuo terpės (karštas vanduo, garas) ir jų parametrų (temperatūra, slėgis, debitas), o po to parenkamas ir tinkamas vamzdžio sienelės storis, galintis išlaikyti esančias apkrovas.

Įsigilinimo stoką parodo ir dar vienas klaidingas autoriaus teiginys – „Pagal specialiai sukurtus reikalavimus gaminami vamzdžiai yra brangesni nei standartiniai europiniai, o kainų skirtumą sumoka šilumos vartotojai“.

Lietuva priklauso Europos Sąjungai ir privalo vykdyti europinių standartų ir direktyvų reikalavimus. Taigi, buvęs „Vilniaus energijos“ Metalų tyrimų laboratorijos vadovas E. Morkūnas vadovavosi europiniais standartais EN 10217-2:2002(E), kurie aiškiai nurodo vamzdyno metalo cheminę sudėtį.

Pagal reikalavimus, vamzdžių užsakovas turi pateikti informaciją apie technines sąlygas. Nenurodžius šios informacijos, vamzdžiai pateikiami pagal pagrindinę specifikaciją.

Jokių žurnalisto minėtų, „specialiai sukurtų“ reikalavimų nėra. Tiekėjams paprasčiausiai pateikiama informacija, nurodanti, kad vamzdžiai turi būtų pagaminti tik iš ramaus stingimo plieno. E. Morkūnas, vadovaudamasis europiniu standartu, surašė technines sąlygas, įvertinančias šiuo metu eksploatuojamų vamzdynų metalo cheminę sudėtį – į ją labai svarbu atsižvelgti atliekant senų ir naujų vamzdžių suvirinimo darbus. Jungiamųjų vamzdžių pliene turi būtų kuo vienodesnis anglies kiekis – tokios techninės sąlygos, remiantis europiniu standartu, ir buvo nurodytos. Esant skirtingam anglies kiekiui suvirinamuose metaluose, sujungime atsiranda taip vadinami „karštieji įtrūkimai“.

Prisiminkime, kad dar 2004 m. vyko derybos su danų bendrove „Alstom“ (dabartinė „Logstor“) dėl tiekiamų vamzdžių plieno kokybės, nes padaugėjo defektų būtent dėl nekokybiško plieno. Pagal sertifikatų duomenis buvo nustatyta, kad vamzdžiai pagaminti iš verdančio stingimo plieno, o ne iš ramaus stingimo, kaip to reikalauja europinis standartas. Standartus atitiko tik vienas bandinys iš visų, pateiktų tyrimui. Tada ir buvo nutarta, kad „Vilniaus energijos“ objektams bus tiekiami vamzdžiai, pagaminti pagal šio tinkamo bandinio plieno charakteristikas. „Logstor“ tapo vienintele šilumos perdavimo tinklų vamzdžių tiekėja, nes ši bendrovė įvykdė visus europinio standarto EN1017-2:2002(E) reikalavimus.

Kaip ir teigė E. Morkūnas, svarbiausia pasiekti maksimalius saugumo standartus, o ignoruojant vamzdžių cheminę sudėtį, to įgyvendinti nepavyks. Taigi, tyrime „ekspertu“ įvardijamas Valdas Narkūnas neapdariai klysta. Jis kvestionuoja ilgamečio energetikos specialisto E. Morkūno žinias, tačiau akivaizdu, kad pats V. Narkūnas nėra išsamiai susipažinęs su europiniais standartais, turi menką supratimą apie metalų technologijas ir suvirinimą.

Labai gaila, kad žurnalistas vadovaujasi tokio „eksperto“ teiginiais – norisi tikėtis, kad tai nulėmė žinių stoka, o ne finansiniai sandoriai.

„Vilniaus šilumos tinklų“ Perdavimo tinklo direktorius Algimantas Sadauskas suprato europinio standarto svarbą, reikalavo jo laikytis. Visgi, tikėtina, A. Sadauskas buvo priverstas naujo direktoriaus Gerimanto Bakano atšaukti pateiktas technines sąlygas dėl vamzdynų metalo cheminės sudėties.

Deja, tai įrodo naujo direktoriaus nekompetenciją. Jis turėtų gerai išmanyti saugios ir patikimos vamzdynų eksploatacijos taisykles, Energetikos įstatymą, Šilumos ūkio įstatymą, Potencialiai pavojingų įrenginių įstatymą ir kitus teisės aktus. Jie užtikrina šilumos energijos tiekimo saugumą, kurio reikalavimų nevykdymas baudžiamas nustatyta tvarka.

Tikiu, kad dabartinis „Vilniaus šilumos tinklų“ direktorius G. Bakanas netrukus supras savo padarytą klaidą, kuri prieštarauja teisės aktų reikalavimams ir europiniam standartui. Supratęs savo asmeninę atsakomybę už nenutrūkstamą šilumos energijos tiekimo saugumą ir patikimumą, G. Bakanas turėtų atšaukti panaikintas technines sąlygas.

Šiandien po Vilniumi išvesti ir daugiau kaip 50 metų eksploatuojami 730 km besitęsiantys šilumos perdavimo tinklų vamzdynai, atitinkantys europinį ir sovietinį standartą. „Vilniaus energija“ užtikrino, kad šilumos energija vartotojams būtų tiekiama saugiai, nenutrūkstamai, patikimai ir efektyviai. Noriu tikėti, kad aukšti standartai mūsų saugumui bus išlaikyti ir ateityje.



NAUJAUSI KOMENTARAI

  • Skelbimai
  • Pranešk
    naujieną
  • Portalo
    svečias
  • Orai
  • TV
    programa
  • Žaidimai
  • Horoskopai
  • Facebook
  • Twitter
  • RSS

Galerijos

Daugiau straipsnių