Tiesos sakymas – ne patyčios

Tų veikėjų, kuriuos jis provokavo, lojalumas Lietuvai jau seniai kelia dvejonių.

Kaip galima vertinti, pvz., politiką V. Valkiūną, kuris bandė blokuoti Švedijos ir Suomijos narystę NATO dėl kažkokių sentimentų, susijusių su XVI–XVIII a. įvykiais (ar dar ankstesniais laikais)? Ir nereikia aiškinti, kad jis tiesiog turi kitokią nuomonę ir bando pasinaudoti savo teise į žodžio laisvę. Visa tai panašiau į kenkimą ir kvailystę.

Dabar apie vadinamąsias patyčias. „Patyčios“ – labai lankstus žodis. Nesimeldi R. Karbauskiui? Patyčios. Palaikai Landsbergius? Irgi patyčios („truolynimas“ – pasakytų infantilai). Pasakai kvailiui, kad jis kvailys? Patyčios. O jeigu nusibaigtų V. Putinas, o tu pradėtum šokti viešumoje įsijungęs rokenrolą savo išmaniajame? Žinoma, kad būtų „patyčios“.

Mano įsitikinimu, patyčios būna tada, kai stipresnis ar kitaip pranašesnis asmuo žemina menkesnį už save. Pvz., kai turtingesnių tėvų vaikas žemina skurdžiau gyvenančiųjų atžalą dėl jo prastesnių rūbų arba kai korupcija įtariamas valdininkas bando demonstruoti savo galią ir sąmoningai ignoruoja interesantus.

Kai vienas Prancūzijos monarchas pasakė, kad „mano amžiui užteks, o po manęs – nors ir tvanas“, tai buvo patyčios. Rusijos karių lytinė prievarta Ukrainoje prieš moteris, vaikus ir net vyrus grįsta ne tik siekiu patenkinti savo instinktus, bet ir pažeminti, parodyti savo viršenybę (tas pats yra ir kai kalėjime kaliniai prievartauja kitus kalinius).

Ar karbauskių, širinskienių, mazuronių ir kitų gerbėjai nori pasakyti, kad kažkoks O. Šurajevas iš interneto turėtų elgtis santūriau?

Aišku, atsakysite, kad reikia gerbti politikus, kuriuos kažkas išrinko į valdžią, nes tokia buvo tautos valia. Galima eiti dar toliau ir iškelti versiją, kad išrinktų politikų apskritai negalima kritikuoti, nes bloga valdžia yra Dievo bausmė už mūsų nuodėmes (taip, beje, prieš keletą metų Seime teigė vienas tomaševskininkas su ūsais). Tik ką daryti, kai išrinkti politikai patys elgiasi kaip idiotai ir išstato save pajuokai?

Imkime A. Butkevičių. Jis juk galėjo atvirai pasakyti, kad nesugeba kalbėti angliškai, arba pameluoti, kad tik dabar užsiregistravo į šios kalbos kursus, bet jis pabandė kalbėti angliškai ir atrodė kvailai („šoude tu šoude“). O buvusi švietimo ministrė, kalbėjusi apie tai, kaip turėjo „gerą laiką“ (tiesioginis anglų kalbos žargono „have a good time“ vertinys) kelionėje su savo vyru? O jos vardu vėliau išplatinta žinutė, kurioje žodis „ačiū“ buvo parašytas su „ų“ (ačių)? O buvusio krepšininko Š. Marčiuliono kandidatavimas į EP ir laimėto mandato atsisakymas „rimtesnio“ politiko naudai?

Lietuvoje dar daug kas pernelyg tiesmukai suvokia šiuolaikinės demokratijos esmę. Esą jeigu dalis rinkėjų išrinko kokį nors lunatiką, tai kiti žmonės turi ketverius ar penkerius metus užsimerkti ir tylėti prieš akivaizdžias kvailystes, nesąmones, nusišnekėjimus ar sąmoningą Lietuvos tempimą Rusijos–Baltarusijos santvarkų kryptimi, o jeigu kas nors bando pasakyti, kad karalius – nuogas, tada jį (arba ją) būtina apkaltinti patyčių kurstymu.

Atsimenu tuos laikus, kai pasirodė „Radijo šou“. Lietuvoje tai buvo nauja ir be galo įžūlu, nes apnuogino nepriklausomybę įgijusios Lietuvos visuomenės ydas ir grimasas. Žmonės ir politikai pyko ir nuolat kalbėjo apie patyčias, o dainoje „Atjojo kariūnai, nušovė Brazauską“ (naujesnė versija „Atbėgo Gražulis, padarė Šustauską“) kažkas net bandė įžvelgti valstybės perversmo kurstymą.

Pykstama buvo ne tik dėl keiksmažodžių ir vulgaraus turinio, bet ir dėl to, kad „Radijo šou“ personažuose daug kas atpažino save. Česlovas ir Bronius buvo aliuzija į labai konkrečius, tikrus žmones (galbūt Č. Juršėną ir B. Genzelį). Albinas buvo pseudodešiniųjų, „tikrųjų patriotų“, fanatiškai garbinančių A. Smetoną, ir senų marazmatikų, kalbančių, kad „seniau žolė buvo žalesnė“, prototipas.

Zbygniewas ir Igoris – etninių mažumų (rusų, baltarusių ir lenkų) atstovai – vulgarūs prasčiokai, vis dar gyvi perestroikos nuotaikomis ir dažniausiai užsiimantys nelegalia veikla (pvz., vagystėmis, sąvadavimu, kontrabanda).

Dar buvo kvailokas žurnalistas Filadelfijus (kuris savo kalbėsena ir išvaizda labai priminė laidos „Kas geresnio premjere?“ vedėją R. Paulauską), jis įkūnijo visos to meto Lietuvos žiniasklaidos nekompetenciją ir kūrybingumo stoką.

Žmonės visame tame atpažino save ir pyko. Jie niršo, nes tai buvo tiesos, vulgarios, šlykščios, skurdžios posovietinės realybės atspindys. Žmonės nenorėjo to pripažinti, todėl nuolatos kalbėjo apie patyčias, o labiausiai juos siutino, kad jų subjaurotas sielas atskleidė ne koks nors Justinas Marcinkevičius, o kažkokie pienburnių dievinami ramanauskai ir šapauskai.