Prekybos centruose galima išgirsti pačių įvairiausių kalbų. "Princesė. Matai, prie ponios liestis negalima", – tokios replikos pasigirsta, kai stovėdama eilėje prie kasų paprašai už nugaros stovinčio žmogaus bent truputį atsitraukti.

Pastarosios situacijos, į kurią buvau patekusi, nepamirštu iki šiol. Prieš savaitę lankiausi viename prekybos centre. Aš jame – retas svečias. Tai buvo ne pirmas kartas, kai stovintys ir kažkur amžinai skubantys pirkėjai tiesiog lipa tau ant nugaros.

Buvo savaitgalis, ir žmonių šiame prekybos centre vaikštinėjo daug. Eilės prie kasų – ilgiausios. Pamačiusi jas, pasigailėjau, kad į šią vietą atėjau apsipirkti, bet trauktis nebebuvo kur.

Kol pasiekiau kasą, eilėje teko stypsoti mažiausiai pusvalandį. Už manęs stovėjo vyras. Iš pažiūros jam buvo tikrai nelengva po vakarykščios. Vyriškis buvo įraudęs, nuo jo sklido baisus pagirių dvokas. Nuo kvapo net pykinti pradėjo. Neslėpsiu, kad jiems esu jautri.

Mano nelaimei, tam pagiriomis dvokiančiam vyrui labai patinka kontaktas su nepažįstamais žmonėms. Jis vis bandė man užlipti ant galvos – užkliudydavo rankinę, stovėjo taip arti, kad pasukus galvą jo veidas atsidurdavo per centimetrą nuo manojo. Nedaug trūko, kad būtume pasibučiavę.

Apie sklindantį dvoką net nekalbu. Dėl jo ir tokio man nemalonaus artumo stengiausi niekur nesisukinėti, lyg būčiau su kaklo įtvaru.

Nuo prikibusio vyro vis bandžiau atsitraukti per centimetrą ar keletą. Paėjėti toliau negalėjau, nes priekyje stovėjo moteris su pilnu vežimėliu prekių. O lipti ant galvų žmonėms ar stumdyti man nepatinka.

Tačiau atrodė, kad aš pasistumiu į priekį vienu centimetru, o tas vyras – iškart dviem. Mintyse save tramdžiau, kad pakentėčiau, neprašyčiau vyro atsitraukti, paprastai tokiais atvejais kyla didžiausi skandalai.

Apsidžiaugiau, kai priešais mane stovėjusi moteris pradėjo krauti prekes ant to judančio takelio. Galvojau, kad mano bėdos baigėsi. Tuoj galėsiu paeiti tolėliau į priekį.

Kantriai laikiausi ir tada, kai ėmiau krauti pati prekes ant judančio takelio iš krepšelio, kuris buvo padėtas ant žemės, nes buvo sunkus. Tačiau vyras buvo taip arti prie manęs, kad pasilenkusi rėmiausi į jį. Teko pakelti krepšelį nuo žemės.

Žmogaus kantrybė nėra geležinė. Manoji trūko, kai sudėjau prekes ant judančio takelio ir nuėjau prie kasų. Mano prielipa "draugas" vėl atsidūrė šalia manęs. Taip arti, kad negalėjau pasukti galvos, nors vietos buvo daug. O kad jis galėtų pradėti dėti prekes ant takelio, turėjo "nuvažiuoti" manosios.

Tada atsisukusi paprašiau, kad šis atsitrauktų ir neliptų man galvos. Vyriškis jau buvo su savo antrąja puse.

Kilo didelis triukšmas. Moteriškė pradėjo rėkti, kaip aš drįstu taip sakyti. Ar manęs, tokios princesės, negalima užkliudyti? Pasakiau, kad jos vyras visą laiką rėmėsi į mane.

Ką toliau ji rėkė, jau nebegirdėjau, bet burbuliavo tai ilgai, kol susidėjau prekes ir išėjau.

Po tokios scenos visų eilių pirkėjai sužiuro į mane priekaištingais žvilgsniais. Esą, kaip aš taip galėjau pasielgti. Kai kurie net niūriai purtė galvas.

Tačiau, ką aš galiu padaryti, kad man nemalonu, kai svetimi, nepažįstami, o ypač dvokiantys žmonės liečiasi prie manęs, kvėpuoja tiesiai man į veidą? Tikrai nemalonu uostyti kito pagirių smarvę.

Niekada nesuprasiu, ar taip sunku palikti bent 20 centimetrų plotą prieš kitą žmogų, kad jam būtų erdvės. Ar malonu patiems grūstis?

Juk dėl to, kad lipsi priešais stovinčiam pirkėjui ant galvos, vežimėliu baksnosi į nugarą ar juo važiuosi per kojas, eilė greičiau nejudės ir aptarnautas greičiau nebūsi. Tai tik psichologinis savęs apgaudinėjimas.

Neslėpsiu, į panašias situacijas pakliūvu ne pirmą kartą. Ir kiekvienąsyk paprašius, kad už tavęs stovintis žmogus atsitrauktų ar vežimėliu nevažiuotų ant kojų, kyla skandalas. "Laipiotojai ant galvos" piktinasi: kaip išdrįsai taip pasakyti?

Kitą kartą, matyt, teks pasakyti ir apie sklindantį dvoką. Tada tikrai eilėse žmonės ne be pagrindo galės galvoti, kokia nemandagi esu.

Visai nebloga frazė tam atvejui būtų: "Atsiprašau, gal galite pasitraukti. Mano psichologas patarė vengti kontakto su svetimais žmonėms, nes tampu agresyvi ir negaliu atsakyti už savo veiksmus".

Gal taip pavyks atsikratyti tų "laipiotojų ant galvos"?

Prekybos centruose prie kasų galėtų būtų sužymėtos linijos. Gal tada pavyktų išvengti lipimų ant galvos. Nors veikiausiai nepadėtų ir tai.

Kad ir kokie skandalai kiltų, nežadu tylėti ir kentėti nemalonius prisilietimus bei smarvę. Kiekvieną kartą perspėsiu, kad atsitrauktų.
Mingailė S.
Andriaus Deltuvos karikatūra