Kaunas nuo seno garsėja čia gyvenančių piliečių verslumu – ir ne tik sovietiniais vadinamųjų spekuliantų laikais, bet ir gerokai anksčiau, kai ir cariniais, ir nepriklausomos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais gamtos duota dviejų upių sankirta traukė pirmiausia verslius, aktyvius ir kuriančius žmones.

Tačiau kodėl pastaraisiais metais matome kitą Kauno pusę? Kodėl pas mus vis dažniau galima grožėtis dominuojančiais stambiais verslais, jų įtaka miestiečiams ir kasdieniam gyvenimui? Kodėl smulkusis ir vidutinis verslas yra palengva, tačiau nuosekliai stumiamas lauk iš Kauno miesto? O vietoj jo matome vis naujas ir naujas įvairių tinklų kavines, parduotuves, paslaugų įmones.

Verta apie tai pakalbėti plačiau ir paieškoti atsakymų – ar tikrai Kaunas yra atviras mažoms įmonėms?

Jeigu žiūrėtume į pliką statistiką, galima būtų ramiai atsipūsti – Lietuvos statistikos departamento kaupiami duomenys rodo, kad šių metų pradžioje Kauno mieste veikiančių smulkiųjų ir vidutinių įmonių skaičius išties ūgtelėjo – pora šimtų smulkių įmonių turime daugiau negu praėjusiais metais.

Verta apie tai pakalbėti plačiau ir paieškoti atsakymų – ar tikrai Kaunas yra atviras mažoms įmonėms?

Tačiau gerokai svarbiau yra reali šių įmonių įtaka ir čia oficialių duomenų lengvai rasti jau nepavyks. O realią įtaką galima pamatuoti skaičiuojant du dalykus – kokią dalį darbuotojų įdarbina smulkiosios ir vidutinės įmonės, taip pat kokią rinkos dalį užima jų kuriami produktai ir teikiamos paslaugos.

Kai patikimų ir oficialiai patikrintų skaičių lengvai nerandame, lieka remtis šiame sektoriuje dirbančių verslininkų liudijimais. O jie nedžiugina. Verslininkai mini bent tris chroniškai Kaune (tiesa, ne tik čia) pasikartojančias bėdas.

Pirma, valdžia nuosekliai dirba stambiojo verslo naudai – stambieji investuotojai išklausomi, jų problemos girdimos, o smulkiesiems lieka plaukti savo jėgomis. Paradoksas, tačiau būtent mažieji tam gali objektyviai skirti gerokai mažiau dėmesio, bet tenka.

Antra, dėmesys stambiesiems labai dažnai virsta ir valdžios turimų priemonių naudojimu jų naudai. Pavyzdžiui, klasikinį žemės mokestį gerokai lengviau susimažinti stambiam ir dideliam, nei smulkiai kelių darbuotojų įmonei.

Trečia, organizuojami viešieji pirkimai (o jie Kaune kai kuriose srityse sudaro iki pusės ar net daugiau užsakymų) sąmoningai arba ne pritaikomi stambiesiems – tai aiškinama neva patikimumo ir garantijų poreikiu. Deja, praktika rodo, kad kaip tik dėl stambiųjų dažniau iškyla problemų, o ką jau kalbėti apie jų siūlomas kosmines produktų ir paslaugų kainas (neva įskaičiuojant tų pačių reikalaujamų garantijų ir saugumo dedamąsias).

Ar šias problemas galėtų pakeisti nuoseklus darbo perorientavimas nuo stambių investuotojų prie smulkiųjų vietinių bičių? Taip, tačiau tam būtina aukštyn kojom apversti bene visus darbo principus – dėmesį ir prioritetus nukreipiant smulkiajam, mažam, vietiniam, o ne didelius pažadus dalijančiam nacionaliniam ar tarptautiniam verslui.

Galima suprasti savivaldybėje dirbančius – taip gerokai sunkiau, šimtų naujų darbo vietų neparodysi per eilinius rinkimus. Tačiau tik toks – ant smulkiojo ir vidutinio verslo kojų stovintis Kauno miestas ir regionas gali būti ilgos sėkmės ateityje pagrindas.